3.1. Kokybės kaštai ir jų struktūra

Kaip jau minėjome praeitame skyriuje, kokybės vadybos metodų raidoje išskiriami keturi skirtingi lygiai:

• Kokybės patikra
• Kokybės kontrolė
• Kokybės valdymas
• Visuotinės kokybės (strateginė) vadyba

Antrame skyriuje pateikta medžiaga akivaizdžiai parodo kokybės kontrolės funkcijos klasikinės sampratos ribotumą ir poreikį ją plėtoti. Atsirado poreikis kokybę užtikrinti ir ją laiduoti. Kokybės laidavimo koncepcija išaugo iš siauro požiūrio į kokybę gamyboje į platų kokybės vadybos metodą, tačiau tai neatsitiko staiga per vieną dieną. Kokybės problemų prevencija buvo pirmasis šio metodo tikslas ir neginčytinas kokybės užtikrinimo metodų pradininkas W.E. Demingas būtent ir akcentavo prevencinių priemonių svarbą gamyboje. Tačiau kokybės užtikrinimo priemonės ir metodai ilgainiui apėmė žymiai platesnę sritį, nei Demingo siūlomi statistiniai kokybės valdymo metodai. Dažniausiai literatūroje sutinkami keturi pagrindiniai produkcijos kokybės laidavimo metodai:

• kokybės kaštų apskaičiavimas,
• patikimumo inžinerija,
• „nulis defektų“ metodas,
• visuotinės kokybės vadyba. (D. Garvin. 1988).

          Yra du būdai organizacijai pasiekti aukštesnį pelningumą:

• Per rinką - geresnės produkto savybės lemia didesnius pardavimus, didesnę rinkos dalį, galimybę taikyti aukštesnes kainas.
• Per kaštus - mažiau defektų, mažesni kaštai.

3.1 pav. Kelias į pelną.

Kaip matome, abu variantai iš esmės atspindi kokybės siekiamybę. Iki 1950 m. vyravo pirmasis kelias, nes kokybės gerinimo poreikis organizacijoje daugeliu atvejų buvo pagrįstas tik prielaida, kad produkcijos defektai per daug kainuoja. Kiek brangiai, buvo tik spėliojama. Kai kurias kompanijas ėmė baimė kalbėti apie nuostolius dėl blogos kokybės, nors produktai ir nebuvo pagaminami kokybiškai iš pirmo karto. Be to, nesant kokybės kaštų matavimo kriterijų, vadovai buvo įpratę priimti sprendimus, neturėdami tikslių domenų. Juos kankino klausimas: kokios kokybės pakanka? Vadovai norėjo žinoti būdą, kaip nustatyti, kiek lėšų investuoti į produkto kokybės gerinimą. Kokybės vadyba turėjo išmokyti suprasti išlaidų, susijusių su kokybės gerinimu, svarbą ir iš kokybės gaunamą naudą. Kiekvienas vadovas ir darbuotojas privalėjo išmokti analizuoti išlaidas, atsirandančias dėl prastos kokybės ir mokėti jas įvertinti. Kokybės kaštai - tai duomenys, kurių reikėjo finansiškai pagrįsti kokybės vadybą.

Kokybės kaštų apskaičiavimas ir jų naudojimas veiklos kokybei valdyti šiuo metu jau nėra naujas dalykas. Pirmą kartą tai buvo atlikta 1950 m. Tuomet A. Feigenbaum'as, dirbęs ,,General Electric“ inžinieriumi, pastebėjo didelę naudą, gaunamą vadovams savo veiklos programose sutelkus dėmesį į kokybės kaštus, blogos veiklos kokybės priežastis ir jų poveikį įmonės ekonomikai. Tuo pat metu J. Juranas pradėjo rašyti knygą apie kokybės matavimo svarbą ir tai bandė įvertinti pinigais. 1951 m. savo knygoje „Kokybės valdymo žinynas“ (angl. - Quality Control Handbook), kuri greitai tapo kokybės vadybos specialistų Biblija, kartu su kitais klausimais nagrinėjo kokybės ekonomikos aspektus. J. Juranas teigė, kad sąnaudos siekiant tam tikro kokybės lygio turi būti skirstomos į išvengiamas ir neišvengiamas. Neišvengiamos sąnaudos susijusios su prevencija (kontrole, kontrolės pavyzdžių atrinkimu, rūšiavimu ir kita blogos kokybės prevencine veikla). Išvengiamos sąnaudos - nuostoliai dėl defektų: išmestos į atliekas medžiagos, darbo laiko sąnaudos perdirbimui ir remontui, nusiskundimų tyrimas ir finansiniai nuostoliai dėl nepatenkintų pirkėjų. Nuostolius J. Juranas vertino kaip „auksą kasykloje“, nes juos galima pašalinti investuojant į kokybės gerinimą. Šios pastangos jo nuomone yra labiausiai apsimokančios.

Šiuo metu yra žinomi įvairius metodai kokybės kaštams rinkti ir apdoroti, nes kiekviena kompanija šią veiklą plėtojo savaip, remdamasi savais poreikiais. Kokybės kaštų apskaičiavimas ir analizavimas jau senai pažangių organizacijų suvokiami kaip geriausia priemonė organizacijos augimo galimybėms atskleisti, padedanti kurti veiklos tobulinimo mechanizmą. Kokybės kaštų apskaičiavimas kartu yra ir mokymosi priemonė, reikalaujanti tam tikro išsilavinimo, kad būtų galima efektyviai prisidėti prie įmonės veiklos. Įmonių vadovai turi ne tik palaikyti tokį mokymąsi, bet ir patys dalyvauti šiame procese, šitaip pažymėdami kokybės kaštų skaičiavimo svarbą. P. Crosby knygoje „Kokybė nieko nekainuoja“ (Crosby, 1980) tvirtino, kad ,,kokybė nieko nekainuoja, o kainuoja kokybės stoka, prasta kokybė“.

Visos organizacijos žino, kad tik gerinant veiklos kokybę įmanoma laimėti konkurencinę kovą. Dabar organizacijose atliekant apskaitą finansiniu požiūriu bandoma įvertinti ir kokybę. „Kokybės kaštai“ yra palyginti nauja sąvoka finansinėje apskaitoje, ir ja dažniausiai nusakomos faktines produkto ar paslaugos sąnaudos (esama situacija), ir tai, kokios būtų išlaidos, jei visi dirbtų laikydamiesi standartų t. y., darbas būtų atliktas be pažeidimų ar klaidų (norima situacija).

Pagrindinis kokybės kaštų skaičiavimo tikslas - sudaryti galimybę įvertinti kokybės vadybos sistemos rezultatyvumą, o norint tai atlikti, būtina nustatyti kokybės sąnaudų ir išlaidų sudėtį.
Taigi apskaičiuoti ir analizuoti kokybės kaštus reikia dėl šių priežasčių:

sužinome, kiek nuostolių patiriama dėl prastos kokybės; nustatome, kur atsiranda didžiausių kaštų; išsiaiškiname, kaip sekasi tobulinimas.

Galima išskirti tris kokybės kaštų valdymo sistemos kūrimo žingsnius:

• kaštų klasifikavimas;
• dėmesys problemų prevencijai;
• matavimai ir stebėjimai.

Nėra nusistovėjusių kokybės kaštų klasifikavimo sistemų. Tačiau jos mažai viena nuo kitos skiriasi. Šioje knygoje vadovausimės Amerikos kokybės vadybos asociacijos leidiniu „Sertifikuoto kokybės vadovo vadovėlis", išleistu 1999 m. ( The Certified Quality Manager Handbook, 1999).
Yra trys svarbiausios kokybės kaštų kategorijos:

• įvertinimo,
• prevencijos kaštai,
• nuostoliai.

Įvertinimo ir prevencijos kaštai dažniausiai vadinami atitikties arba valdymo kaštais, o nuostolių kaštai (neatitikties, nesėkmės) skirstomi į vidinių ir išorinių nuostolių kaštus (žr. 3.2 pav..). Tai neatitiktys ir įvairūs nuostoliai. P. Crosby populiarino terminus „blogos kokybės kaštai“, arba „nekokybės kaštai“, ir pripažino, kad šie blogi kaštai yra didesni negu išlaidos prevencijai ir įvertinimams. Šios P. Crosby suformuluotos kaštų kategorijos vartojamos daugelyje pasaulio kompanijų. Siekiant sužinoti, kokių nuostolių patiriama dėl įmones veiklos prastos kokybės, nustatyti, kuriose įmonės ar bet kurios kitos organizacijos grandyse susidaro didžiausių nuostolių dėl blogos veiklos kokybės, būtina apskaityti ir analizuoti blogos kokybės kaštus. Tokia analizė taip pat labai svarbi, kai įgyvendiname kokybės vadybos projektus, kad išmatuotume veiklos kokybės tobulėjimo lygį pinigine išraiška. Vaizdžiai tariant, išmatuojama, kiek kraujo įsiliejo į įmonės organizmą, pagerinus jo funkcionavimo kokybę.

3.2 pav. Kokybės kaštai ir jų struktūra

Panagrinėkime kokybės kaštus smulkiau. Kokybės kaštai atsiranda iš skirtumo tarp planuotų idealiam atvejui išlaidų bei realių pagaminimo sąnaudų neatitikimo. Kokybės kaštai atsiranda iš:

• nesklandumų prevencijos, arba kokybės užtikrinimo, sąnaudų,
• kokybės įvertinimo sąnaudų,
• nesklandumų - vidaus ir išorės - šalinimo sąnaudų.

Nesklandumų prevencija - tai siekimas užkirsti kelią nesklandumams atsirasti. Nesklandumų prevencijos sąnaudos - tai kokybės vadybos sistemos kūrimo, kokybės planavimo, gavinio kokybės įvertinimo, kokybės audito, darbuotojų mokymo kokybės klausimais sąnaudos. Sistemos sertifikavimas taip pat priskirtinas prie šių sąnaudų. Kokybės vadybos sistemos kūrimo sąnaudos skaidomos į dvi dalis: tiesiogines ir netiesiogines sąnaudas. Pavyzdžiui, tiesioginės sąnaudos yra susijusios su konsultantų samdymu, vidaus auditorių mokymu ir įmonės vertinimu. Netiesioginės sąnaudos susijusios su esamo personalo ir išteklių naudojimu, su laiku, reikalingu verslo procesų analizei, ir su kokybės sistemos dokumentų įforminimu. Įmonės dažnai personalo darbo efektyvumo ir jo panaudojimo neįvertina finansiškai, kadangi tai sunku apskaičiuoti.

Kokybės įvertinimo sąnaudas sudaro kontrolės ir bandymų, atliekamų siekiant nustatyti produkto ir jam keliamų kokybės reikalavimų atitiktį, sąnaudos (gavinio pradinė kontrolė ir bandymai, kontrolė ir bandymai gamybos proceso metu, galutinė kontrolė ir bandymai, bandymo įrenginių tikslumo užtikrinimas, produkto kokybės auditas). Nesklandumų šalinimo išlaidos būna dviejų tipų - vidinės ir išorinės.
Vidaus nesklandumų šalinimo sąnaudas sudaro visos sąnaudos, susijusios su produkto defektais, nustatytais dar gamybos metu. Į jas įeina perdarymo, taisymo, pakartotinių bandymų ir nebepataisomo produkto (ar jo dalies), kurį teks išmesti, kainos.

• Vartotojo reikalavimų nepaisymas:
1. produkto atsargų perteklius,
2. papildomi pristatymo kaštai,
3. perdirbimas dėl neteisingo vartotojo poreikių supratimo
4. viršvalandžiai,
5. kaštai, susiję su skubiu paslaugos teikimu ir produkto pristatymu
• Produkto ar paslaugos dizaino nesėkmės kaštai
1. dizaino pakeitimas
2. perdirbimas dėl dizaino pakeitimo
• Įsigijimo nesėkmės kaštai
1. nepanaudoti tiekiniai (įtraukiant informacijos įsigijimo kaštus)
2. papildomi pristatymo kaštai,
3. tiekinių atsargų perteklius,
4. laikas, sugaištas nekokybiškiems tiekimams keisti,
5. tiekėjų keitimo veiksmai,
6. neatitiktinių tiekinių perdirbimas
• Dizainas
1. neatitiktinių produktų ir atsargų nurašymai dėl dizaino pakeitimo
• Gamyba
1. sugedusių įrengimų taisymo kaštai
2. įrengimų ir personalo perteklius
3. nepataisomi neatitiktiai produktai dėl operacijų blogos kokybės
4. problemų sprendimas arba nesėkmių analizė („gaisrų gesinimas")
5. perdirbimas ir pertikrinimas,
6. laikas, prarastas dėl įrengimų gedimų,
7. įrengimų prasto derinimo koregavimas,
8. prarastas   laikas dėl saugos sunkumų
• Finansų valdymas
1. finansiniai nurašymai (skolų ir kt.),
2. palūkanų praradimai dėl pavėluotų atsiskaitymų,
3. nuostoliai dėl nepanaudotų nuolaidų,
4. neteisinga apskaita,
5. vėluojanti apskaita,
6. sąskaitų klaidos
• Visa organizacija
1. Baudos, teisminiai procesai,
2. didelis pravaikštų lygis,
3. didelė darbuotojų kaita,
4. klaidingi dokumentai,
5. kainų nustatymo klaidos,
6. darbo grafikų keitimai, viršvalandžiai,
7. administravimo klaidos,
8.  vėlavimai ir ,,siauros“ gamybos vietos
• Informacinė sistema
1. sistemų arba kompiuterinės įrangos perteklius,
2. netinkamos sistemos ir kompiuterinė įranga,
3. sistemų klaidos,
4. programų   perinstaliavimas,
5. išeities duomenų klaidos,
6. ataskaitų rengimo pakartojimas
• Žmogiškieji ištekliai
1. kompensacijų darbininkams išmokėjimai
Išorinių nesklandumų šalinimo kaštus sudaro nuostoliai dėl produkto defektų, nustatytų jau atidavus jį vartotojui, šalinimo. Tai kaštai dėl padarytų klaidų, kurios tiesiogiai paveikė vartotoją. Šie kaštai susideda iš garantinio remonto, nuostolių atlyginimo ir klientų praradimo kainos. Pastarąją labai sunku įvertinti finansiškai, bet ji gali būti labai svari. Toliau pateikiama išorinių nuostolių kaštų pavyzdžiai:
1. Nusiskundimų tyrimai.
2. Grąžintų (atmestų) produktų ir paslaugų kaštai:
• atmestų produktų ir paslaugų vertė, perdarymas,
• grąžintų produktų transportavimo kaštai,
• Mokestis šiukšlynams arba perdirbimo kaštai.
3. Produkto pas klientą keblumai:
• kelionės sunkumams išsiaiškinti;
• produkto taisymas, pakeitimai.
4. Atšaukimo veikla ir kaštai.
5. Garantinių atlyginimų kaštai.
6. Vartotojo palankumo praradimas.
7. Kaštai dėl prarastų vartotojų.
8. Nuolaidos dėl neatitiktinių produktų ir paslaugų.
9. Ekologinių ir kitų įstatymų nesilaikymo baudos.
Kai kuriuose naujausios literatūros šaltiniuose prie susijusių su kokybe kaštų priskiriama ir žala aplinkai bei išteklių praradimai gamybos procese.
Kokybės kaštai priklauso nuo visų įmonės padalinių veiklos, o ne, kaip įprasta manyti, vien tik nuo gamybinių padalinių. Pagalbiniuose padaliniuose dažnai šie kaštai sudaro didelę dalį visų kokybės kaštų, tačiau labai dažnai šie kaštai yra paslėpti pasirinktoje kaštų apskaitos sistemoje. Gali būti nemažai padidinto darbo užmokesčio nekokybiškiems produktams perdirbti arba medžiagų sunaudojimo išlaidų, kurios paprastai atskirai neanalizuojamos ir nepriskiriamos prie nuostolių dėl blogos veiklos kokybės.
Verslo tobulumo modelių, pagrįstų šiuolaikiniais kokybės vadybos metodais, tikslas - pirmiausia sumažinti iki minimumo arba net panaikinti vidinių ir išorinių nuostolių kaštus. Jau vien įgyvendinus kokybės vadybos sistemas pagal ISO 9000 šeimos kokybės vadybos standartų reikalavimus, šie kaštai sumažėja apie 20 proc.
Įmonės vadovai ir akcininkai turi matyti, kaip, pagerėjimus kokybei, gerėja finansinė firmos padėtis. Kartu su šiuo pagrindiniu uždaviniu tikslinga reguliariai rengti kokybės tobulinimo planavimo ir kontrolės ataskaitas: nustatyti kokybės gerinimo projektų prioritetus ir finansiškai juos pagrįsti; sekti vykstančias kokybės gerinimo programas ir jų vykdymą; išaiškinti įvykusių pasikeitimų ir pelno pokyčio ryšį ir kt.
Sunkiausia apskaičiuoti nuostolius. Tačiau jie paprastai sudaro didžiausią kokybės kaštų dalį. Todėl būtini šių kaštų apskaitos metodai, kuriais būtų galima įvertinti ne tik šių kaštų struktūrą, bet ir įvairių technologinių sprendimų efektyvumą.
Pavyzdžiui, gaminant produktus, susidaro atliekų, kurios gali būti lengvai ir greitai perdirbamos arba nurašomos į sąnaudas. Jeigu atliekos naikinamos, vidinių nuostolių kaštai tampa nurašomų į sąnaudas medžiagų ir žaliavų vertė. Jeigu jos perdirbamos, tai vidinių nuostolių kaštai bus laiko, sugaišto toms atliekoms perdirbti, vertė bei visos kitos su tuo susijusios išlaidos.
Duomenys apie nuostolius taip pat reikalingi nustatyti investicijų, skirtų veiklos kokybei tobulinti, efektyvumui.
Išorinės nuostolius apskaičiuoti kebliau negu vidinius, nes jie susiję su pirkėjų, rinkų praradimu. O šiuos parametrus tiesiogiai įvertinti pini­gais gana sunku, tačiau įmanoma.
Kiekviena įmonė turėtų pasirengti kokybės kaštų apskaičiavimo metodiką, pritaikyti ją savo specifinei veiklai. Siekiant palengvinti šį įmonių darbą, būtina kuo skubiau sukurti tipinę kokybės kaštų apskaitos metodiką, pavyzdžiui, analogišką 1986 m. spalio mėnesį Prancūzijos Standartizacijos išleistam „Išlaidų dėl blogos kokybės įvertinimo vadovui“, kuriame pateikiama išsami kokybės kaštų klasifikacija, jų įvertinimo kriterijai, lentelės prevenciniams, vertinimo, vidinių ir išorinių nuostolių kaštams apskaičiuoti, analizės metodika. Lentelėse kokybės kaštų sudedamosioms dalims apskaičiuoti skelbiami kaštų straipsniai ir šaltiniai, iš kur galima paimti duomenis kiekvienam sąnaudų straipsniui apskaičiuoti, t. y. ar iš bendrosios, ar iš analitinės buhalterijos sąskaitų.
Kokybės kaštus būtina ir galima apskaičiuoti. Prastos įmonių veiklos kokybės kaštų mažinimas yra būtina sąlyga išgyventi, įsitvirtinti rinkoje ir didinti pelną.


Vertinant įmonės būklę, analizuojamos kokybės sąnaudos pagal atskiras kategorijas. Visų kokybės sąnaudų suma rodo bendrą kokybės būklę, o sąnaudų pasiskirstymas pagal kategorijas nusako tokios būklės priežastis. Paprastai didelės kokybės sąnaudos susidaro tose organizacijose, kuriose skiriama mažai lėšų prevencinėms kokybės sąnaudoms. Daugelyje organizacijų prevencijai skirtos sąnaudos tesudaro apie 5 % visų kokybės nesklandumų prevencinės sąnaudos A. Feigenbaum'as, atlikęs nuodugnius įvairių ūkio šakų tyrimus, teigia:
• nuo 65 iki 70 proc. kokybės kaštų sudaro vidinių ir išorinių nuostolių sąnaudos,
• nuo 20 iki 25 proc. - įvertinimo sąnaudos,
• nuo 5 iki 10 proc. - prevencijos sąnaudos.
Šie duomenys rodo, kad pinigai išleidžiami labai neproduktyviai. Jeigu daugiausia pinigų būtų išleidžiama prevencijai, kokybės sąnaudų sumažėtų iki minimumo. Paprastai sąnaudos, atsiradusios dėl vidaus ir išorės nesklandumų šalinimo, mažėja gerokai greičiau negu didėja investicijos į prevenciją.
Tyrimai rodo, kad kokybės sąnaudos sudaro 20-30 % gamybos įmonių pajamų ir 30-50 % paslaugų įmonių pajamų. Daugelis įmonių yra sudariusios kokybės kaštų (esama-norima) apskaitos sistemą, kuri turėtų padėti nustatyti ir mažinti šiuos praradimus. Kokybės kaštų apskaitos sistemos informacija naudinga keliais aspektais:
Pirmiausia informacija apie kokybės kaštus padeda vadybininkams nustatyti finansines pasekmes dėl nekokybiškų produktų. Gana dažnai vadybininkai nežino jų kokybės kaštų dydžio, kadangi sąnaudos pasiskirsto visuose skyriuose ir jas sunku atsekti bei suskaičiuoti pagal sąnaudų apskaitos sistemą. Dažnai pirmą kartą pamatę kokybės kaštų ataskaitą vadybininkai nustemba dėl didelių sąnaudų. Skaičiuodamos ir rinkdamos esamų kokybės sąnaudų ataskaitas įmonės gali numatyti, kaip atsipirks investicijos, skirtos kokybei tobulinti.
Antra, informacija apie kokybės sąnaudas padeda vadybininkams suskirstyti tobulinimo rūšis pagal svarbą. Pavyzdžiui, kokybės sąnaudų ataskaita gali rodyti, kad įmonė sukaupia pernelyg daug atliekų arba per daug išleidžia tam tikros produkcijos linijos garantijai. Remiantis šia informacija, pastangos gerinti kokybę gali būti sutelktos spręsti toms problemoms, dėl kurių įmonė patiria daugiausia finansinių nuostolių.
Trečia, informacija apie kokybės sąnaudas padeda vadybininkams nustatyti, ar kokybės sąnaudos yra optimaliai paskirstytos keturioms kategorijoms. Pradinės kokybės programos stadijos metu įmonės gali labai sumažinti vidinių ir išorinių nesklandumų sąnaudas daugiau lėšų investuodamos į nesklandumų prevencijos ir tikrinimo veiklą. Kai tik kokybės programa perprantama, o sąnaudos dėl nesklandumų sumažėja, pastangos toliau mažinti šias sąnaudas turėtų būti sutelktos į prevencinę veiklą, o ne į tikrinimą. Taip neatsiras nesklandumų ir nebus nustatoma neatitikimų prieš pateikiant prekes klientams. Suvokdami, kokios kokybės sąnaudos didžiausios, vadybininkai gerokai veiksmingiau gali perskirstyti kokybei skiriamas lėšas.
Ketvirta, kadangi vadybininkai siekia mažinti bendruosius kokybės kaštus, informacija apie kokybės sąnaudas leidžia geriau sudaryti kokybės gerinimo biudžetą. Tuomet pagal šį biudžetą galima įvertinti kokybės programą.
Tačiau, nors kokybės sąnaudų nustatymo sistema ir gali suteikt naudingos informacijos sudarant kokybės programas, daugeliu atvejų ji yra ribota.
Pirmiausia paprastas apskaičiavimas ir kokybės ataskaita neišsprendžia problemos. Informacija apie kokybės sąnaudas duoda mažai naudos, jei nėra griežtos tam tikros tvarkos, padedančios nustatyti ir šalinti pagrindines kokybės problemų atsiradimo priežastis.
Antra, kokybės gerinimo rezultatai pastebimi ne iš karto. Palyginti su tokiais nefinansiniais kokybės rodikliais kaip statistiniai proceso kontrolės grafikai, pažeidimų koeficientai ir pagamintos produkcijos kiekis, kokybės sąnaudų ataskaita yra gerokai bendresnė, kartais būna pavėluota ir mažai naudinga norint nustatyti problemos priežastį.
Trečia, kokybės gerinimo priemonės įdiegiamos vienu ataskaitiniu periodu, o jų pastangų rezultatai išryškėja kitame. Kokybės reikalavimų pažeidimų prevencijos priemonėms atsipirkti gali prireikti mėnesių, o gal ir kelerių metų. Tai gali kelti problemų darant ataskaitas, jei ši veikla vertinama pagal tai, ar greitai sumažėja kokybės gerinimo sąnaudos.
Ketvirta, didžioji kokybės sąnaudų dalis dažniausiai nepatenka į kokybės sąnaudų ataskaitą. Į šias sąnaudas neįtraukiami netiesioginiai gamybos nuostoliai, susidarantys dėl gaminių pertekliaus ir vėlavimų, susijusių su kokybės problemomis ir nuostoliais, praradimais, atsirandančiais dėl nekokybiškų gaminių ir prarastų klientų.
Galiausiai kokybės sąnaudų ataskaitoje daugiausia dėmesio skiriama sąnaudoms, patiriamoms dėl blogos kokybės, o ne pajamoms, padidėjusioms dėl geresnio klientų aptarnavimo ir didesnio jų pasitikėjimo, nors būtent tai ir yra didžiausias grąžos, susijusios su kokybės gerinimo investicijomis, garantas.
Organizacijos, norinčios kurti kokybės kaštų apskaitos sistemas galėtų pasinaudoti kitų šalių patirtimi. Anksčiausiai kaštų apskaitos metodus savo šaliai pateikė Šiaurės Sidnėjuje parengti ir išleisti Australijos standartai „AS 2561-1982. Nuorodos kokybės kaštams nustatyti“. Vėliau (1987 m.) Prancūzijos Standartizacija išleido anksčiau minėtą metodiką, pavadintą „Kokybės vadyba - nuorodos įvertinti prastos kokybės kaštams“, o D. Britanijos standartų instituto analogiškas darbas, išleistas 1992 m. Londone ir pavadintas „Nuorodos kokybės ekonomikai“. Tarptautinė standartizacijos organizacija 1998 m. išleido kokybės ekonomikos valdymo gaires: ISO/TR 10014:1998(E) „Guidelines for managing the economics of ąuality“. Taigi geros praktikos pavyzdžių, kaip apskaičiuoti kokybės kaštus, yra, reikia tik noro jais pasinaudoti. Jeigu organizacijos kurtų kokybės kaštų apskaitos sistemą, tai tikslinga būtų laikytis tokio nuoseklumo:
• Pasirengimas šiai sistemai sukurti ir įgyvendinti. Į šį etapą įeitų įsitikinimas, kad tokia sistema reikalinga ir valdymo sprendimo priėmimas.
• Darbo apimčių nustatymas, projekto darbo grupės iš kokybės vadybos, apskaitos specialistų ir patyrusių vadovų sudarymas ir apmokymas.
• Darbo planavimas. Plane reikėtų nurodyti visą projekto parengimo ir įgyvendinimo nuoseklumą, darbuotojus, datas, kada bus įgyvendinti atskiri etapai ir baigtas projektas, ir kiti planui reikalingi duomenys, sakykim, žmonių, finansų ir kiti ištekliai.
• Projekto įgyvendinimas
• Apskaitos sistemos funkcionavimo užtikrinimas ir palaikymas, kad visi darbuotojai, susiję su kokybės kaštų sistema, tinkamai ja naudotųsi, ir tai taptų kasdienine jų veikla.