Tam, kad du skirtingi procesai nemaišytų vienas kitam (neapsižiūrint ar piktybiškai), būtina taikyti kritinių resursų apsaugos priemones. Šiuolaikinės operacinės sistemos palaiko apsaugotą procesoriaus darbo režimą. Jame apsaugos priemonės realizuojamos aparatiniu lygiu. Kadangi programa gali bendrauti su kompiuterio posisteme tik tik per atminties erdvę ir įvesties – išvesties prievadus bei pertrauktis, todėl visų šių trijų tipų resursus būtina apsaugoti. Sudėtingiausia yra atminties apsauga.
Operacinė sistema kiekvienam procesui išskiria atminties sritis – segmentus, turinčius įvairią paskirtį ir skirtingas kreipties į juos teises. Iš vienų segmentų duomenis galima tik nuskaitinėti, į kitus galimas ir įrašymas. Programų komandų segmentai išsiskiria tuo, kad komandos išrenkamos ir vykdomos tik iš jų. Jei tokio ribojimo nebūtų, pasitaikytų atvejų, kad procesorius duomenis segmentuose bandytų traktuoti, kaip komandas ir procesorius pradėtų elgtis nenuspėjamai, tai paprastai įvardijama procesoriaus „išlėkimu“. Apsauga to daryti neleidžia.
Tais atvejais, kai komandų segmentą prisieina modifikuoti, jis paskelbiamas duomenų segmentu, į kuri įrašinėti galima.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą