Tam, kad virtualiame režime procesorius galėtų lygiagrečiai dirbti su keliomis programomis ir būtų išvengiama vienų programų neteisėtų kreipčių į kitas arba jų duomenis, o taip pat, kad reikalingų programų ar duomenų segmentai reikiamu metu iš išorinių kaupiklių patektų į pagrindinę atmintinę, buvo būtina procesoriaus architektūrą papildyti techninėmis priemonėmis, kurios leistų operacinėms sistemoms sklandžiai organizuoti daugiaprogramį duomenų apdorojimą.
Pirmas uždavinys buvo - visą informaciją, būtiną programai vykdyti, nepriklausomai nuo to kur ji realiai yra konkrečiu laiko momentu, adresuoti taip, tarsi ji būtų saugoma operatyviojoje atmintinėje. Šią problemą pavyko išspręsti įdiegus virtualią atmintinės adresaciją.
Kita problema susieta su vienų programų galimos įtakos kitoms eliminavimu realizuota pritaikius atmintinės apsaugos keliais prioritetiniais lygiais sprendimus.
Virtuali atminties organizacija ir atminties apsauga keliais prioritetiniais lygiais negalima viena be kitos, kadangi jos realizuojamos iš esmės taikant tuos pačius techninius resursus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą