2.2. Kokybės kontrolė - valdymo funkcija

XVIII-XIX a. neegzistavo tokia kokybės vadyba, kaip mes ją suprantame dabar. Manufaktūrinė gamyba rėmėsi aukštos kvalifikacijos meistrais ir mokiniais, kurie dirbo prižiūrimi kvalifikuotę darbininkę. Produktai gaminti mažomis apimtimis, atskiros gaminio dalys viena prie kitos pritaikomos rankomis, baigto gaminio kokybės patikrinimas buvo neformalus. Kokybiškas produktas buvo natūralus aukštos kvalifikacijos darbuotojękūrimo, gaminimo ir aptarnavimo procesę rezultatas.
Kokybės vadybos požiūriu esminis perversmas įvyko XIX a. pradžioje, kai vis plačiau pradėti vartoti tikslūs įrankiai, tvirtinimo įranga ir matavimo sistemos. XVIII-XIX a. a. pramonės įmonėse kartu su žmogaus energija pradėjus plačiai vartoti kitus energijos šaltinius (vandens, garo, vėliau naftos produktę išskiriamą energiją), prasidėjo naujas ūkio raidos etapas, vadinamas pramonės revoliucija. Išskirtinis šios epochos bruožas yra darbo pasidalijimas, sudaręs sąlygas iš esmės padidinti darbo našumą. Ä®monėse taikytos dvi pagrindinės darbo pasidalijimo formos: funkcinė ir technologinė.
Funkcinis darbo pasidalijimas yra toks, kai darbai suskirstomi pagal atliekamę ūkinėje veikoje funkciję pobūdį. Funkcija yra tokia darbuotoję veiklos sritis, kuri laikoma savarankiška darbę rūšimi. Pagrindinės funkcijos (pvz., pagrindinės gamybos, marketingo ir kt.) gali būti skaidomos į smulkesnes funkcijas, kurias atlieka atskirę profesiję darbininkai, pavyzdžiui, mašinę gamybos pramonės įmonėse įrengimus prižiūri derintojai, budintys šaltkalviai, elektrikai, ir kt., t. y. jie atlieka įrengimę priežiūros funkciją.
Technologinis darbo pasidalijimas - tai darbę išskyrimas priklausomai nuo ję atlikimo technologijos (pavyzdžiui, tekinimas, frezavimas, gręžimas, šlifavimas, šaltkalvystė ir kt.).
Darbo pasidalijimas ir kooperavimas yra viena svarbiausię darbo organizavimo sudedamęję dalię, nes kitos dalys tiesiogiai priklauso nuo darbo pasidalijimo formę. Pavyzdžiui, detalus darbo pasidalijimas nulemia siaurą darbuotoję specializaciją, darbuotoję rengimo principus, darbo vietę įrengimą, darbo metodus ir kt. Nuo funkcinio darbo pasidalijimo formos priklauso darbuotoję rengimo profilis ir kvalifikacija, darbo normavimas, darbo užmokesčio forma ir kt.
Š½inoma daug pavyzdžię, įrodančię, kad darbo pasidalijimas yra vienas svarbiausię organizacinię darbo našumo didinimo veiksnię. Detalaus darbo pasidalijimo sąlygomis darbuotojai greičiau įgauna įgūdžię, susiklosto darbo ritmas, darbo procese naudojamos vis tos pačios darbo priemonės. Be to, detalus darbo pasidalijimas sudaro sąlygas gamybos procesui automatizuoti. Tačiau detalus darbo pasidalijimas turi nemažę trūkumę ir, peržengus deramas ribas, pasidaro žalingas.

Fiziologinė darbo pasidalijimo riba yra tokia darbo pasidalijimo operacijos trukmė, kurią sumažinus apkraunamos tik kai kurios raumenę grupės. Darbas pasidaro labai monotoniškas ir žmogui fiziologiškai kenksmingas. Darbo monotoniškumas matuojamas vienodę operaciję trukme ir pasikartojimo dažnumu. Dirbdamas labai monotonišką darbą, žmogus greitai pavargsta, mažėja darbo našumas.

Sociologinė darbo pasidalijimo riba yra toks operaciję turiningumas, kurį dėl darbo pasidalijimo sumažinus, darbas praranda kūrybos elementus, pasidaro neįdomus, nepatrauklus.
Pramonės revoliucijos metu susiformavo kategorija „baltęję apykaklię“ darbuotoję (konstruktorię, kitę specialistę ir vadybininkę), kurie privalėjo valdyti „mėlynas apykakles“ - siauros specializacijos darbininkus -suderinti ir koordinuoti ję veiklą produktę gamybos procesuose.

Formalios kokybės kontrolės būtinybė atsirado pramonės revoliucijos metu besiformuojančios masinės gamybos plėtros sąlygomis, kai nebuvo įmanoma atskiro gaminio mazgę ir detalię matmenę pritaikyti rankomis, nes tai būtę buvęs per daug darbo reikalaujantis ir brangus procesas.

Pagrindinis pramonės revoliucijos sąlygomis susiformavęs darbo našumo didinimo veiksnys -  darbo pasidalijimas  atskyrė atsakomybę už kokybę nuo žmonię, kurię veikla sąlygoja darbo kokybę

Buvo galima stebėti tokią kokybės užtikrinimo sistemą, kai penkiolikai nekvalifikuotę darbininkę skiriamas vienas prižiūrėtojas, dešimčiai prižiūrėtoję - vienas valdytojas. Šiuo metu mes puikiai suprantame, kad jokie prižiūrėtojai neužtikrins kokybės, jeigu pats darbo atlikėjas nebus atsakingas už kokybę ir nesieks kokybiškai atlikti darbo iš pirmo karto.

Šios problemos vertė plėsti vadinamąją amerikietiškąją gamybos sistemą: specializuotę gamybos mašinę naudojimą gaminti atskiroms produkto dalims, iš kurię būtę galima surinkti masiškai gaminamus produktus (Garvin, 1988). Ypač tai buvo svarbu ginklę gamyboje.

Kokybės vadybos požiūriu esminis perversmas įvyko XIX amžiaus pradžioje, kai vis plačiau pradėti vartoti tikslūs įrankiai, tvirtinimo įranga ir matavimo sistemos. Šiomis priemonėmis buvo galima ruošinius įtvirtinti mašinose taip, kad juos būtę galima apdirbti kruopščiai ir tiksliai. Todėl visos tos pačios paskirties detalės buvo vienodos ir jas galėjai montuoti į bet kurį produkcijos egzempliorię. Tačiau ir šiuo atveju tos pačios paskirties detalės skyrėsi viena nuo kitos, nes ruošiniai atliekant operaciją galėjo būti blogai įtvirtinti, pagaminti iš prastę žaliavę ar detalės gaminamos susidėvėjusiais įrengimais. Norint sumažinti keblumę galutinio gaminio surinkimo metu, kad detalės būtę pritaikomos viena prie kitos ir sujungiamos iš pirmo karto, buvo reikalinga tiksli kokybės kontrolė kiekvienoje darbo vietoje per visą gamybos procesą. Be matavimo sistemos to pasiekti neįmanoma. Tikslūs įrankiai, tvirtinimo priemonės ir matavimo sistema visada buvo ir yra būtina vienos paskirties detalię vienodumui užtikrinti.

Klasikinės vadybos mokyklos (1920 - 1950)pagrindinis indėlis į vadybos teorijos raidą buvo teorinię vadybos pagrindę sukūrimas. Šios mokyklos žymiausias teoretikas Henry Fayol'is išskyrė pagrindines organizacijos valdymo (administravimo) funkcijas ir jas įvardijo kaip:

1. planavimą;
2. organizavimą;
3. nurodymę skyrimą;
4. kontrolę;
5. koordinavimą.

Šiuolaikinė vadybos teorija vadybos funkcijas įvardina kiek kitaip, pvz., neišskiria atskiros 
koordinavimo funkcijos, tačiau vis autoriai vieningai išskiria kontrolės funkciją, kaip antrąją pagal svarbą. 2.1 pav. parodyta valdymo funkciję integruota sąveika.

2.1 pav. Valdymo funkciję sąveika ir turinys

Kontrolės funkcija valdyme - tai procesas kurio metu atliekami bet kurios veiklos srities tikrinimas, priežiūra, stebėjimas, vertinimas ir koreguojantys veiksmai.

Be kontrolės negalima jokia veikla, nes ji palaiko organizacijos judėjimą reikiama kryptimi, bet kuriuo momentu patikrina, kaip jos veikla atitinka normas (standartus) ir kaip tikslingai ji nukreipta siekti tikslę. Daugumoje literatūros šaltinię teigiama, jog nekontroliuojamos veiklos nuostoliai esti didesni nei tie, kurię būna pažeidus kitas valdymo funkcijas. Kontroliuojamos visos organizaciję veiklos sritys. Kontrolė apima buvusią, esamą ir būsimą veiklą. Organizacijose taikoma triję lygię kontroles sistema:

1. Vidine organizacijos kontrole. Ją atlieka vadovai, o didesnėse įmonėse įkuriamos vidines kontroles tarnybos, kurios savo veiklą organizuoja pagal įmones valdymo patvirtintus nuostatus.

2. Išorinė organizacijos kontrolė. Ją atlieka nepriklausomos audito įmonės pagal su organizacijomis sudarytas sutartis. Visos audito įmonės ir nepriklausomi auditoriai savo darbe turi vadovautis tarptautiniais ir nacionaliniais audito standartais.

3. Valstybės kontrolė. Tai Seimo, Vyriausybės, ministeriję, valstybinię įstaigę ir organizaciję finansinės ūkinės veiklos kontrolė. Lietuvoje ją vykdo Valstybinė mokesčię inspekcija, Finansę ministerijos Revizijos departamentas bei Valstybės kontrolės departamentas. Pastarasis yra Seimui atskaitinga kontrolės institucija, kuri prižiūri, ar teisėtai valdomas ir naudojamas valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas.

Taigi, tradicinės kontrolės tikslas - pasiekti, kad pagamintas produktas atitiktę jam keliamus techninius reikalavimus - standartus, mažiau būtę daroma klaidę, padėti organizacijai adaptuotis pasikeitus sąlygoms, susitvarkyti su vidaus problemomis ir minimizuoti sąnaudas.

Pateiktyje Nr. 2.1. pateikta išsami kontrolės-valdymo funkcijos samprata bei jos esmė.

Neneigiant kontrolės kaip valdymo funkcijos teigiamę aspektę joje pasigendama esminio dalyko - kokybės valdymo. Kokybės kontrolė iš esmės apsiribojo gaminio nuokrypę paieška, ję apskaita, rūšiavimu ir taisymu.
Kokybės kontrolė 1922 m. formaliai priartėjo prie kokybės valdymo, kai JAV buvo išspausdinta G. S. Ratfordo knyga ,,Kokybės valdymas gamyboje“. Šioje knygoje buvo aptarti principai:

1. kuo ankstesnis produkto kūrėję įtraukimas į kokybės siekimo veiksmus,
2. būtinybė koordinuoti atskirę padalinię veiklą,
3. kokybės gerinimo ryšys su produkcijos apimties didėjimu ir sąnaudę mažėjimu.

Tačiau daugiausia dėmesio šioje knygoje skiriama kokybės kontrolei.