Atmintinėje saugomos programos ir joms vykdyti reikalingi duomenys. Į tas pačias ląsteles galima įrašyti arba komandas arba duomenis.
Kompiuterio atmintinė naudojama lyg jo rašomasis stalas, žaidimų laukas arba darbo kambarys. Pagrindinė vidinės atmintinės paskirtis - darbo erdvės suteikimas procesoriui.
Atmintinė suskirstyta baitais. Kiekvieną baitą sudaro 8 bitai. Vienas ir tas pats bitų rinkinys gali būti skačiumi, abėcėlės raide ar komandos kodu. Tose pačiose atmintinės ląstelėse gali būti saugomos arba programų komandos arba skaitmeniniai (raidiniai) duomenys. Baitai gali būti sujungti į didesnius informacijos vienetus, žodžius. Žodį (W) sudaro du baitai. keturi baitai sudaro dvigubą žodį (DW), aštuoni – keturgubą žodį (QW).
Kiekvienam baitui saugoti skiriama atskira atmintinės ląstelė. Ląstelių adresai numeruojami pradedant nuo nulio.
Tie patys skaičiai, kurie naudojami kompiuteryje, kaip duomenys, gali būti pritaikyti ir atminčiai adresuoti. Kiekviena atmintinės ląstelė turi fiksuotą fizinį adresą (numerį). Į ją gali būti įrašomas arba iš jos nuskaitomas duomenų baitas.. Į adresų magistralę išdavus atmintinės ląstelės adresą, išrenkama tik viena iš ląstelių ir priklausomai, nuo vykdomo kreipties į atmintinę ciklo, informacija iš ląstelės nuskaitoma ir perduodama į procesorių, arba įrašoma iš procesoriaus į atmintinės ląstelę.
Kompiuteris gali atlikti veiksmus ir su adresais. Tai suteikia jam ypatingą galią.
Taikomi du pagrindiniai kreipties į atmintinę principai:
Ø tiesioginis
Ø dėklinis (stekinis)
Išrenkant iš atmintinės komandas ir duomenis taikomas tiesioginės kreipties (random acces memory) metodas. Adresas iš komandų skaitiklio arba bendrųjų registrų išduodama į adresų magistralę. Kiekvieną kitą ciklą gali būti išduodamas bet kuris kitas adresas.
Dėklinis kreipties į atmintinę principas pagrįstas specialaus dėklo viršūnės registro turinio padidinimu vienetu įrašant informaciją ir sumažinimu – nuskaitant.
Dėklas – tai savotiška saugykla, kurioje yra visa informacija apie kompiuterio darbą. Pereinant prie kitos programos vykdymo, dėkle įsimenama informaciją apie tai, ką kompiuteris darė.
Pertraukiamos gali būti kelios programos paeiliui, tačiau užbaigus kurią tai pertraukiančiąją programą, grįžtama prie vykdytos pieš ją ir t.t.. T. y. informacija iš dėklo išrenkama pagal principą FILO (firt in – last out), lietuviškai tariant: “paskutinis į maišą, pirmas iš maišo”. Dėklas angl. –“stack” (šieno kupeta).
Dirbant kompiuteriui formuojasi vis sudėtingesnis uždavinių dėklas.
Persijungiant nuo vieno darbo prie kito, kompiuteriui reikia laikinai atidėti vieną iš jų taip, kad nesunku būtų bet kada sugrįžti prie jo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą