Įžanga
Temos dalykiniai mokymo tikslai
|
| |
Pradiniai reikalavimai
|
1. Turėti bazines informatikos žinias.
2. Gebėti dirbti kompiuteriu Windows aplinkoje.
3. Turėti mikroprocesorių dalyko pagrindus.
| |
Mokymosi schema
|
Mokymo ir mokymosi medžiaga glaudžiai susijusi su 3,5 ir kitomis dalyko temomis. Studijuojant šią temą įgytos žinios bus svarbios studijuojant 8, 10 bei 11 temas.
| |
Papildomos mokymo priemonės
|
| |
Simboliai, nuorodos
|
SVK – savikontrolės klausimai
| |
Laikas reikalingas šiai temai studijuoti
|
apie 6 val.
|
Dirbant su kompiuteriu elektroninės informacijos praradimo išvengti nepavyksta niekam, tačiau daugeliu atvejų įmanoma ją atkurti. Dažniausiai duomenys prarandami dėl technologijų, programinės įrangos, mechaninių gedimų ar žmonių klaidų. Pasitaiko ir virusų pažeistos programinės įrangos ar netinkamo jos naudojimo atvejų.
Netgi patys patikimiausi ir protingiausi daiktai turi savybę gesti. Kompiuteriai nėra išimtis. Žiūrint į statistinius duomenis, galima tvirtinti, kad 80% sutrikimų ir gedimų atsiranda dėl vartotojų kaltės. Apytiksliai dešimtoji dalis kompiuterio darbo sutrikimų – dėl įtampos sutrikimų arba neteisingo darbo užbaigimo. Ir tik likusi kompiuterio gedimų dalis – įrangos defektų priežastis, pirminis gamyklos-gamintojos brokas. Dažnai būna taip, kad kompiuteris dirba ir pačiu atsakingiausiu momentu programa ima ir užstringa. Ką tokiu atveju reikia daryti, kaip to išvengti, kaip reanimuoti tokį kompiuterį? Žodis reanimacija daugiau naudojamas medicinoje, tačiau norint kažką gydyti reikia nustatyti ligos priežastį. Taigi ir sunegalavus kompiuteriui reikia visų pirma nustatyti priežastį ir ją pašalinti. Norint teisingai nustatyti gedimus reikia orientuotis tam tikruose gedimų požymiuose, juos vertinti ir taip lokalizuoti gedimą dėl kurio stringa programos.
Visų pirma kas yra sutrikimas?
Sutrikimas - tai atskiros programos, įrenginio ar bendrai viso kompiuterio normalaus funkcionavimo sutrikdymas. Išoriškai pasireiškia įvairių pranešimų atsiradimu: garsiniais signalais iš sisteminio garsiakalbio arba dialogo langai kompiuterio monitoriuje, kompiuterio užstrigimas, staigus kompiuterio funkcijų sulėtėjimas ir daugelis kitų.
Gedimu galima vadinti reguliariai atsirandančius charakteringus sutrikimus dirbant kompiuterio įrangai (pavyzdžiui: kompiuterio užstrigimas praėjus kuriam tai laiko tarpui nepriklausomai nuo naudojamos programinės įrangos ir pan.).
Sutrikimų ir gedimų klasifikacija
Kaip jau minėjome anksčiau, kompiuteris yra aparatinės ir programinės įrangos kompleksas, o tai leidžia daryti labai paprastą išvadą, kad bet kurie sutrikimai ir gedimai gali būti skirstomi į dvi kategorijas:
1. programinės įrangos sutrikimai ir gedimai;
2. aparatinės įrangos sutrikimai ir gedimai.
Kiekvienam reikia aiškiai suprasti, kad bet kuri programa labai glaudžiai sąveikauja su "geležimi", t.y. personalinio kompiuterio įrenginiais, todėl programų strigimas gali pilnai būti susijęs su, pavyzdžiui: operatyvinės atminties gedimu. Savo ruožtu, šias nurodytas gedimų kategorijas galima suskirstyti į didelį kiekį smulkesnių subkategorijų. Peržvelkime pačias pagrindines:
Pirmąją kategoriją galima suskirstyti į tokius punktus:
Ø Operacinės sistemos sutrikimai ir gedimai. Jai priskiriamos bet kokios problemos, susijusios su programinės įrangos, įeinančios į operacinės sistemos komplektą, funkcijų stabilumu bei problemos susijusios su pagrindinių sisteminių bylų, tokių kaip COMMAND.COM, EXPLORER.EXE, KERNEL.DLL ir pan. funkcijomis. Šių sutrikimų ir gedimų variacijos labai glaudžiai susietos su kompiuterio įrenginiais;
Ø Programinės įrangos sutrikimai ir gedimai. Čia kalbama apie visas tas programas, kurios paprastai įdiegiamos "virš" operacinės sistemos. Šioje sutrikimų ir gedimų kategorijoje labai dažnai sutinkamas programos nesuderinamumas su operacine sistema arba kitokia programine (arba aparatine) įranga.Ypatingą vietą užima kompiuterio įrenginių tvarkyklės, kurios iš vienos pusės yra aparatinės įrangos dalis, o iš kitos pusės - dalis įdiegtos operacinės sistemos, kuri valdo visų paleidžiamų programų ar žaidimų darbą. Klaidingas kai kurių tvarkyklių versijų darbas gali privesti prie minties apie personalinio kompiuterio komponentų pakeitimą, o tuo tarpu dažnai pakanka pakeisti tvarkykles arba grįžti prie jau naudotų senesnių versijų.
Antrąją kategoriją galima skirstyti į tokias subkategorijas:
Ø Sutrikimai ir gedimai, kuriuos iššaukia atskirų kompiuterio aparatų, tvarkyklių versijų ir pan. nesuderinamumas. Kaip bebūtų gaila, bet kartais yra sutinkamas realus kai kurių modelių nesuderinamumas, pavyzdžiui: pagrindinių plokščių nesuderinamumas su kai kuriais kietųjų diskų ar vaizdo plokščių modeliais. Tokiu atveju, žinoma, tenka keisti tvarkingą įrenginį į kitokio modelio, arba įsigyti kito gamintojo pagamintą analogišką įrenginį. Viso to priežastis gali būti ta, jog gamintojai nesilaiko visuotinai paplitusių įrenginių specifikacijų;
Ø Sutrikimai ir gedimai, kuriuos iššaukia įrenginių eksploatacijos sąlygų nesilaikymas. Patys ryškiausi pavyzdžiai: centrinio procesoriaus, video plokštės, maitinimo bloko ir pan. perkaitinimas. Esant tokiai situacijai, problemos išryškėja tik po tam tikro kompiuterio darbo laikotarpio, pavyzdžiui, po valandos nuo to momento kai buvo paleista kokia nors žaidimų programa.
Ø Sutrikimai ir gedimai, kuriuos iššaukia kompiuterio aparatų netvarkingumas.
Personalinio kompiuterio elektroniniai komponentai daugiausia gali gesti dėl šių priežasčių:
perkaitinimas dėl aušinimo nebuvimo arba dėl jo prastos kokybės;
statinio krūvio iškrova įtakota prisilietimo prie atskirų elementų (prie sisteminio bloko bendrai); per didelis elektros įtampos padidėjimas tinkle, pavyzdžiui, dėl žaibo iškrovos audros metu.
Kodėl sutrinka kompiuterio darbas?
Techninės sistemos patikimumas priklauso nuo gedimų intensyvumo, kuris smarkiai skiriasi skirtingais kompiuterio eksploatacijos laikotarpiais. Skiriami trys kompiuterio eksploatacijos laikotarpiai.
Pirmuoju laikotarpiu gedimų intensyvumas yra aukšto lygio, kadangi šiuo laikotarpiu išryškėja kompiuterio gamybos defektai: technologinio proceso, schemos ir pan.
Gamintojai stengiasi, kad šis eksploatacijos laikotarpis būtų vykdomas gamykloje-gamintojoje, tačiau bet kuriuo atveju kai kurie trūkumai išlieka nepastebėti, o juos aptinka galutiniai pirkėjai ar vartotojai. Tokie nepastebėti, ir pirkėjų ar vartotojų aptikti trūkumai, įtakoja gamintojo reputaciją ne iš pačios geriausios pusės.
Antruoju eksploatacijos laikotarpiu kompiuteriu dirba vartotojas. Šiuo laikotarpiu gedimai pasireiškia gana retai, jei kompiuterio eksploatacija yra vykdoma normaliomis sąlygomis.
Ir galų gale trečiasis laikotarpis - senėjimas. Gaminyje pradeda gesti viskas iš eilės, ir tada tampa aišku, jog kompiuterį reikia kapitališkai remontuoti arba visiškai pakeisti.
Iš pirmo žvilgsnio kompiuteris yra sudėtingas elektromechaninis įrenginys, bet iš tikrųjų tai kompleksas, į kurio sudėtį įeina aparatinė bei programinė įranga. Bet kuris kompiuterio komponentas, būdamas vienas pats, praktiškai negali atlikti jokių funkcijų, kadangi jo funkcijoms vykdyti reikalinga tam tikra programa, pagal kurią vienas ar kitas komponentas atlieka reikalingus veiksmus. Bet kurioje programoje yra užšifruotas vieno ar kito kompiuterio įrenginio arba viso komplekso veiksmų eiliškumas (algoritmas). Kompiuterines programas kuria ir rašo paprasti žmonės, todėl kiekviena iš jų gali turėti tam tikrą kiekį klaidų, kurių atsiradimas būna įtakotas labai apribotu laiko tarpu, skirtu programuotojui programai parašyti, arba programuotojo nuovargiu, o gal būt veikiant kokioms kitoms priežastims.
Kompiuterio operacinė sistema yra naudojama kaip tarpinė grandis tarp programų „įmontuotų“ įrenginiuose ir vartotojo. Operacinė sistema yra grandis leidžianti sumažinti komponentų vidinius skirtumus iki minimumo ir tokiu būdų „sujungti“ visus kompiuterio komponentus į vieną visumą.
Nuo operacinės sistemos ir atskirų jos modulių darbo stabilumo priklauso tai, kaip gerai funkcionuos kompiuteris ir atskiri jo komponentai. Ne be reikalo, atsiradus rimtiems kompiuterio darbo sutrikimams, paprastai yra rekomenduojama visiškai iš naujo įdiegti operacinę sistemą, t.y. ištrinti senąją kopiją ir po to vėl įdiegti operacinę sistemą.
Visos programos, paleidžiamos vartotojo, valdant operacinei sistemai, praktiškai sąveikauja tik su operacinės sistemos moduliu, kuris savo ruožtu perduoda visas reikalingas komandas personalinio kompiuterio įrengimams. Neteisingas kreipimasis į vieną iš modulių gali įtakoti tiek pranešimo apie klaidą atsiradimą, tiek visišką programos arba visos operacinės sistemos užstrigimą. Kaip matoma, nuo programos kokybės gali priklausyti ne tik vienos ar kitos užduoties įvykdymo efektyvumas, bet ir viso kompiuterio stabilumas.
Visa kas aukščiau išvardinta rodo, kad didžioji dalis sutrikimų ir gedimų atsiranda dėl klaidingų programinės įrangos funkcijų, nepriklausomai nuo to ar tai būtų programinė įranga įdiegta į aparatinius komponentus, ar tai tiesiog yra operacinės sistemos dalis, ar tai būtų nepriklausoma programa, kurią galima paleisti bet kokioje "Windows" versijoje.
Norėtųsi dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kad visa tai kas buvo aprašyta apie programinės įrangos darbo sutrikimus nepanaikina fizinių gedimų ir sutrikimų profilaktikos poreikių tokių kaip:
Ø dulkių pašalinimas, kurios įtakoja personalinio kompiuterio komponentų perkaitimą, o kartais netgi priveda prie trumpo sujungimo;
Ø ventiliatorių tepimas, kurių prastas darbas taipogi gali privesti prie komponentų perkaitimo;
Ø magnetinių ir optinių diskasukių galvučių valymas, leidžiantis žymiai sumažinti skaičių klaidų, atsirandančių nuskaitant / įrašant duomenis į keičiamus duomenų kaupiklius.
Gedimų nustatymas
Žemiau esantis kompiuterio "būklių", nulemtų atsiradusios problemos, sąrašas padeda daugiau ar mažiau tiksliai nurodyti gedimo požymius. Galima išskirti tokias būklių kategorijas:
1. Kompiuteris nerodo "gyvybės ženklų". Nė vienas iš indikatorių neužsidega, nėra girdėti veikiančio ventiliatoriaus ar kietojo disko garso ir pan. Greičiausiai vienas iš kompiuterio komponentų sugedo. Tokioje situacijoje galimi variantai:
Ø kompiuteris pasileidžia kaip įprasta po to kai vienas iš jo įrenginių atjungiamas;
Ø kompiuteris pasileidžia kaip įprasta po CMOS atminties "nulinimo";
Ø kompiuteris pasileidžia kaip įprasta tik po tinklo kabelio atjungimo nuo maitinimo bloko ir pakartotino jo prijungimo;
2. Problemos iškylančios POST (kompiuterio diagnostikos programa) programai atliekant kompiuterio diagnostiką. Tokioje situacijoje galimi variantai:
Ø kompiuteris užstringa be jokio tekstinio pranešimo išvedimo į monitoriaus ekraną ir be jokių garsinių signalų per sisteminį garsiakalbį. Gedimą galima aptikti, pavyzdžiui, su POST kompiuterio diagnostikos plokštės pagalba;
Ø kompiuteris išduoda tekstinį pranešimą monitoriaus ekrane arba garsinį signalą per sisteminį garsiakalbį. Diagnostika atliekama šifruojant šį kompiuterio pateiktą tekstinį pranešimą;
Ø kompiuteris išduoda tekstinį pranešimą monitoriaus ekrane. Kartu su pranešimu jums pateikiamas variantas, kuriuo pasinaudojus jums pavyksta pasiekti kompiuterio stabilų darbą. Pavyzdžiui, įeiti į programą CMOS Setup Utility ir nustatyti teisingus parametrus ten esančių meniu opcijų pagalba;
Ø kompiuteris išduoda tekstinį pranešimą monitoriaus ekrane arba garsinį signalą sisteminio garsiakalbio pagalba ir tęsia kompiuterio krovimą (atsiranda paleidimo užrašas arba operacinės sistemos užsklanda).
3. Problemos iškylančios paleidžiant operacinę sistemą. Tokioje situacijoje galimi variantai:
Ø sistema negali rasti nė vieno paleidimo disko;
Ø sistema aptiko kritinę klaidą paleidimo diske, paleidimo tęsimas neįmanomas. Tokioje situacijoje į kompiuterio monitoriaus ekraną išvedamas tai atitinkantis tekstinis pranešimas;
Ø kompiuteris užstringa tam tikrame paleidimo etape arba paleidimas sustabdomas išvedant pranešimą apie klaidą į kompiuterio monitoriaus ekraną (arba be pranešimo išvedimo).
4. Problemos iškylančios operacinės sistemos darbe. Tokioje situacijoje galimi variantai:
Ø operacinė sistema pasileidžia, bet per daug lėtai;
Ø operacinė sistema kraunasi, bet praktiškai iš karto į kompiuterio monitoriaus ekraną yra išvedamas pranešimas apie kritinę klaidą, arba kompiuteris tiesiog užstringa;
Ø operacinė sistema kraunasi įprastai, bet paleidžiant įvairias programas į kompiuterio monitoriaus ekraną yra išvedamas pranešimas apie klaidą, arba kompiuteris tiesiog užstringa;
Ø operacinė sistema kraunasi ir pasileidžia normaliai, bet neveikia kai kurios programos, funkcijos arba įrenginiai (pavyzdžiui, skeneris).
5. Kompiuteris dirba be jokių priekaištų. Tokia situacija, nepabijosiu to žodžio, kartais būna, bet pakankamai retai, kadangi aktyviai dirbant personaliniu kompiuteriu praktiškai pastoviai susiduriama tai su programinės įrangos nesuderinamumu, tai su sisteminio bloko užteršimu dulkėmis, tai su dar kokia nors problema, kas potencialiai kelia grėsmę kompiuterio darbo stabilumui ir ypač įdiegtai operacinei sistemai. Pagrindinės sutrikimų ir gedimų atsiradimo priežastys – tai personalinio kompiuterio komponentų gedimai, eksploatacijos sąlygų pažeidimai, aparatinės ir programinės įrangos darbo sutrikimai, konfliktai tarp jų ir t.t.
Aparatinės įrangos sutrikimai ir gedimai
Remiantis statistiniais duomenimis, dažniausiai pasitaikančios kompiuterio darbo pertrūkių (laikantis pagrindinių eksploatacijos taisyklių) priežastys yra šios:
Ø mikrotrūkiai spausdintinėse plokštėse, kurie gali atsirasti dėl per didelio prispaudimo vykdant aušintuvo, kaištinės jungties šleifų ir pan. pajungimo veiksmus. Tokio pobūdžio gedimus yra ypatingai sunku suremontuoti;
Ø blogas kontaktas kištukinėse jungtyse. Tokia situacija gali būti aptikta senuose kompiuteriuose, kur gali būti naudojami kontaktai nedengti auksu, todėl vyksta pastovus kontaktų oksidavimosi procesas. Problemą galima pašalinti nuvalius visus įtartinus kontaktus naudojantis tam skirtu trintuku;
Ø elektromagnetiniams signalams laidžių dulkių susikaupimas ant elektroninių komponentų įtakoja loginių signalų lygio pasikeitimus. Problema eliminuojama pašalinant visas susikaupusias dulkes minkštu teptuku ir dulkių siurbliu;
Ø neteisingi CMOS atminties parametrų nustatymai. Šie sutrikimai gali atsirasti priklausomai tiek nuo vartotojo nustatymų, tiek ir nuo kompiuterinių virusų poveikio arba akumuliatoriaus išsikrovimo. Sutrikimai eliminuojami „nulinant“ CMOS atmintį arba, jei reikia, atnaujinant / atstatant BIOS turinį;
Ø neteisingas trumpiklių (džemperių) įrengimas;
Ø kritinis tranzistorių, varžų ir kondensatorių parametrų pasikeitimas. Gali atsirasti perkaitinus juos;
Ø pramušimas į „žemę“ arba lusto informacinės išvesties maitinimą. Kartais ši problema gali būti sukeliama kokiu nors metaliniu daiktu užtrumpinus kontaktus;
Ø informacijos sugadinimas pagrindinės įvesties / išvesties sistemos (BIOS) luste. "Gydoma" programuotojui atstatant sugadintą informaciją.
Nežiūrint į išorinį defektų paprastumą, jų paieška ir identifikacija reikalauja pakankamai aukštos kvalifikacijos. Ieškant gedimų sisteminio bloko viduje, daugeliu atveju reikia laikytis tokio eiliškumo:
visų komponentų įvertinimas pagal jų išorinį vaizdą. Ieškoti reikia tokių detalių, kurios ryškiai pakeitė savo spalvą arba formą (pavyzdžiui, išpūsti kondensatoriai);
kiekvieno iš jų eksploatacinių sąlygų įvertinimas (dulkėtumas, formos pasikeitimas, kištukinių jungčių kontaktų būklė, lituotų sujungimų pažeidimai);
visų komponentų įrengimo teisingumo, kištukinių jungčių, trumpiklių pajungimo (netgi tuo atveju jei jūs pats nieko nelietėte) ir t.t. įvertinimas;
įtampos matavimas akumuliatoriuje, kuris maitina CMOS lustą. Įtampa privalo būti 2,8 ir 3,3 voltų ribose.
Jei visi šie parametrai yra normos ribose, tad galima pereiti prie kito etapo. Įjungiame sisteminio bloko maitinimo įtampą ir stebime vykstančius įvykius. Daug detalesnę informaciją apie esamus gedimus galima gauti iš toliau minimų požymių:
Ø pagrindinės plokštės ir prie jos prijungtų įrengimų indikatorių būklė;
Ø mechaniškai besisukančių mazgų išduodamų garsinių efektų buvimas;
Ø komponentų perkaitinimo įtakotų šiluminių efektų ir kvapų buvimas;
Ø sisteminio garsiakalbio išduodamų garsinių signalų buvimas;
Ø tekstinių pranešimų išvestų į monitoriaus ekraną buvimas.
Nepertraukiamo maitinimo šaltinis (Uninterruptible Power Supply, UPS) yra įrenginys, skirtas kompiuterio apsaugojimui nuo sutrikimų elektros tiekimo tinkle ir tais atvejais, kai elektros tinkle visiškai dingsta elektros srovė. Kai kurie nepertraukiamo maitinimo šaltinių modeliai netgi leidžia apsaugoti kompiuterį nuo žaibo iškrovos į elektros tinklą. Šio įrenginio darbo principas yra paremtas akumuliatorių buvimu, nuo kurių yra vykdomas prietaiso maitinimas tais atvejais, kada įtampa elektros tinkle yra sumažėjusi ar padidėjusi, arba, pavyzdžiui, kai aptinkamas ryškus kintamos srovės šaltinio dažnio pokytis.
Aparatiniai konfliktai ir įrenginių nesuderinamumas
Senų įrenginių sąvoką šiandieną reikėtų taikyti tiems įrenginiams, kurie savo darbui, tiksliau ryšio su kitais kompiuterio komponentais palaikymui naudoja ISA magistralę. Tai tokie įrenginiai, kaip nuoseklioji, lygiagrečioji ar infraraudonųjų spindulių jungtis, klaviatūros bei pelės prijungimo jungtys, diskasukio kontroleris. Visi šie įrenginiai naudojami iki šiol, todėl išvengti aparatinių gedimų kartais būna pakankamai sunku.
Nesuderinamumas – kai kurių įrenginių bendro funkcionavimo negalimumas. Pagrindinė tokios situacijos priežastimi paprastai būna gamintojų nesilaikymas visuotinai paplitusių specifikacijų ir standartų.
Aparatinis įrenginių konfliktas – tai tokia situacija, kai keletas įrenginių vienu metu bando gauti priėjimą prie vieno ir to paties sisteminio resurso. Pertraukimų konfliktas atsiranda tuo atveju, kai keletas įrenginių naudoja, pavyzdžiui, vieną liniją signalų perdavimui ir nėra mechanizmo leidžiančio paskirstyti tuos signalus, todėl sutrikimas gali atsirasti tiktai viename iš įrenginių arba įtakoti viso kompiuterio darbo funkcijų nutrūkimą ir visišką jo darbo pertraukimą.
Kompiuterio resursus galima suskirstyti į tris pagrindines grupes: pertrauktys, DMA kanalus bei įvesties / išvesties jungtys.
Pertrauktys (IRQ, Interrupt Request (pertraukties užklausa)) yra fiziniai signalai, į kuriuos reaguodamas specialus kontroleris perjungia centrinio procesoriaus skaičiavimo pajėgumus nuo vieno įrenginio prie kito, tokiu būdu sudarydamas palankią situaciją, vienu metu nuosekliai apdoroti visas gaunamas užklausas. Atskiria aparatines ir programines pertrauktis – šiuo atveju kalba eina apie pirmąjį tipą. Jeigu įrenginys nepateikia užklausų tam tikrų veiksmų vykdymui, tada pertrauktis jam nesukuriama.
Bet kurio įrenginio darbui rekomenduojamas laisvosios pertraukties buvimas, be viso to sena įranga visada reikalauja sau unikalaus pertraukties numerio, tuo tarpu kai kurie naujoviškesni įrenginiai beveik pilnai gali apsieiti naudodami taip vadinamąsias bendrąsias pertrauktis. Be viso to yra keliama tokia sąlyga, kad įrenginiai naudojantys vieną ta pačia pertrauktį, nedirbtų vienu metu, nors ir tokioje situacijoje yra tam tikras kiekis niuansų.
Aparatinės pertrauktys gali atsirasti bet kuriuo metu, tad nė vienas nėra apdraustas nuo dviejų pertraukčių atsiradimo vienu metu. Tokiu atveju sistema prisijungia prie specialios prioritetų lentelės, kur kiekvienai pertraukčiai yra priskirtas unikalus prioritetas.
Aparatinių konfliktų problemos esminis dalykas yra tas, kad kompiuterio resursai yra „dalijami“ naudojantis atitinkama programine įranga, kuri vadinasi „Plug and Play“ (įdėk ir dirbk) sistema. Todėl didžioji sutrikimų, atsirandančių kompiuterio resursų paskirstymo metu, dalis yra pilnai išsprendžiama šitos sistemos atjungimu ir rankiniu pertraukčių, DMA kanalų bei atminties zonų paskirstymu.
Naujų įrenginių pajungimo metu gali iškilti ne tik aparatinių konfliktų, bet ir pačių įvairiausių problemų, tokių kaip, pavyzdžiui, „Plug and Play“ sistema niekaip nenustato naujo įrenginio buvimo, tokiu būdų sudarydama įspūdį, jog jis yra sugedęs, netgi tuomet kai šitas įrenginys buvo ką tik pajungtas kitame kompiuteryje ir veikė normaliai. Tai gali atsitikti ir tokiais atvejais, kai įrenginys nepalaiko „Plug and Play“ standarto (pavyzdžiu, senesnės ISA plokštės) arba jei įrenginys negauna maitinimo įtampos (pavyzdžiui, įrenginiui būtina naudoti papildomą maitinimo šaltinį arba kištukinė jungtis nėra pakankamai glaudžiai pajungta), arba tada kai įrenginys yra sugedęs. Pirmuoju atveju reikėtų peržiūrėti įrenginio dokumentaciją ir išsiaiškinti, kokius resursus įrenginys turi naudoti. Po įrenginio resursų poreikių išsiaiškinimo, resursus užrezervuoti BIOS sistemos priemonėmis. Antruoju atveju reikia patikrinti visų kištukinių jungčių sujungimo kokybę bei maitinimo įtampos buvimą atitinkamuose išvestyse. Trečiuoju atveju atsakymas paprastas ir trumpas – sugedusių komponentų pakeitimas.
Jeigu kažkuris įrenginys, pavyzdžiui, USB jungties kontroleris, neišsijungia BIOS sistemos priemonėmis, tai jį galima atjungti Windows sistemos įrengimų valdymo programoje, o tai praktiškai prilygsta pirmajam būdui.
Diagnostinė programinė įranga tampa itin svarbi kai kompiuteris dėl nepaaiškinamų priežasčių ima strigti ar jūs norite atnaujinti savo kompiuterį, bandydami įdiegti papildomus ar pakeisti senus modulius naujesniais. Netgi tais atvejai kai jus norite įdiegti papildomą atmintinės modulį jums gali prireikti testavimo programos. Norite paklausti kodėl? Ogi todėl, kad kompiuterinė technika vystosi itin sparčiai ir prieš du metus plačiai naudoti ir visur parduodami atmintinės moduliai jau pakeisti naujais, nesuderinamais su jūsų sistemine plokšte moduliais. Taigi jums būtina tiksliai žinoti kokio būtent atmintinės modulio jums reikia ieškoti.
Vartotojams svarbu pasirinkti tinkamas testavimo programas. Jos ne tik padėtų sužinoti kokie įrenginiai sudaro jų kompiuterį, bet ir leistų patikrinti jo patikimumą, teiktų siūlymus kaip patobulinti ne tik aparatinę dalį bet ir ją suderinti programiškai. Taigi, tobulinant kompiuterį ar sprendžiant jo darbo sutrikimo priežastis, reikia žinoti gerokai daugiau apie jį nei parašyta „pridedamoje“ instrukcijoje. Testų programos leidžia patikrinti tiek visos sistemos, tiek atskirų jos dalių darbą. Aišku, kad naudojant sistemą būtinas reguliarus jos techninis aptarnavimas. Būtent tai užtikrina normalų ir nepertraukiamą kompiuterio darbą.
Prie viso dar galima pridėti ir ne itin sąžiningus pardavėjus, kurie bando pasinaudoti paprastų vartotojų menku techniniu išsilavinimu, kurie perka „katę juodoje dėžėje“. Visokiausi lipdukai ir garantijos sąlygos neleidžia tiesiogiai pačiupinėti sudėtų į vidų komponentų. Testuojančios programos leidžia lengvai išaiškinti tokio tipo apgavystes.
Dar naujai pirktą kompiuterį verta išbandyti vadinamuoju „deginimo“ (Burn-In) testu kai visi kompiuterio komponentai maksimaliai apkraunami. Jei kompiuteris atlaiko 12-24 valandas „deginimo“ galima teigti jog kompiuteris patikimas, o jei paaiškėja jog kuris nors elementas nepatikimas, galima pasinaudoti garantijos sąlygomis ir paprašyti pakeisti komponentą kokybišku.
Kas tai yra našumo testas (benchmark)? Visų pirma tai yra kompiuterinė programa testuojanti kompiuterio ar atskirų jo sistemų našumą; antra, taip vadinamas programos vykdymo rezultatas - sistemos įvertinimas. Reikėtų atskirti programą, kuri matuoja tam tikros sistemos našumą ir matavimo rezultatus. Taigi tai ir reikėtų vadinti testo rezultatu ar sistemos įvertinimu.
Kiekvienas bent kiek daugiau susipažinęs su kompiuteriu vartotojas nori sužinoti kas gi iš ties slepiasi pilkoje kompiuterio dėžėje. Dar DOS laikais atsirado daugybė įvairių programų skirtų kompiuteriams testuoti.
Kompiuterio testus galima suskirstyti į grupes pagal keletą jų charakteristikų: pagal tai kokias kompiuterio sistemų dalis jie testuoja ir pagal tai, kokia yra jų pagrindinė paskirtis. Testai gali būti universalūs t.y. testuoti visą sistemą ir specializuoti – testuojantis atskiras sistemos dalis ar jų grupes.
Pagal tai, kokias kompiuterio sistemų dalis jie testuoja, galima iškirti tokias testų grupes:
Ø Bendros paskirties testai - tai dažniausiai „viskas viename“ testai kuriais galima testuoti ir įvertinti visas pagrindines kompiuterio sistemas;
Ø Procesoriaus testai leidžia testuoti ir įvardinti procesorių ir įvairius jo parametrus;
Ø Atmintinės testai parodo turimos atmintinės kiekį, modulių gamintojus ir tipą, bei duomenų priėmimo ar perdavimo spartą. Daug atmintinės testų skirta testuoti ar ji dirba be klaidų;
Ø Diskų testai tikrina diskų sistemų spartą perduodant duomenis, tikrina klaidų pasirodymo galimybes ir padeda jas ištaisyti;
Ø Monitoriaus testai leidžia patikrinti monitoriaus suderinimo ir spalvų atkūrimo kokybę;
Ø Grafikos valdiklių testai, leidžia įvertinti grafikos valdiklių spartą. Labai paplitę testai skirti tikrinti grafikos plokštės našumą naudojant žaidimus;
Ø Tinklo testai tikrina tinklo plokščių darbą, duomenų perdavimo spartą, ir paties tinklo darbą;
Ø Kitų įrenginių.
Pagal paskirtį ir veikimo būdą testus galima suskirstyti į tokias grupes:
Ø Informacinius;
Ø Spartos įvertinimo (benchmark);
Ø Sistemos priežiūros;
Ø Testai-įrankiai.
Testų klasifikavimas pagal paskirtį ir veikimo būdą pateiktas pav. 7.1.
7.1 pav. Testų klasifikavimas pagal paskirtį ir veikimo būdą
Yra keturios kategorijos į kurias skirstomi spartos testai pagal jų sandaros ypatumus:
Ø Programų vykdymo vertinimo testai (application-based test), jie vykdo realias programas ir matuoja jų vykdymo laiką. Tuo metu sukuriamas maksimalus vykdomosios programos apkrovimas, kad sistema būtų kiek galima labiau apkrauta užduotimis.
Ø Atkūrimo testai (playback test), jie naudoja sisteminių iškvietimų protokolus, sukuriamus atitinkamų programų veikimo (pavyzdžiui: disko ar grafikos naudojimo), o po to juos vykdo atskirai ir matuoja jų vykdymo trukmę.
Ø Dirbtiniai testai (synthetic test) imituoja programų veiksmus atskirose kompiuterio posistemėse.
Ø Kontroliniai testai (inspection test) nebando imituoti programų veiksmų, bet patys tiesiogiai kreipiasi į įvairias posistemes.
Žinoma ne visuomet spartos testų rezultatais verta aklai tikėti, nes dažnai aparatinės įrangos gamintojai specialiai paruošia savo įrenginių tvarkykles dirbtiniams testams. Tačiau aišku jog spartos testai yra vienas lengviausių ir paprasčiausių būdų įvertinti sistemos spartą ir palyginti su kitomis sistemomis. Aišku jog lyginti verta tik testuojant tuo pačiu spartos testu, testą atliekant kelis kartus ir imant rezultato vidurkį.
Išskiriamos šios pagrindinės testų charakteristikos:
Ø Testavimo rodiklių diapazonas ir informacijos tikslumas;
Ø Patogumas vartoti;
Ø Palaikoma įranga;
Ø Kaina;
Ø Programos dydis.
Tam, kad nustatyti tikrąjį procesorių našumą, kompiuterių specialistai sukūrė daugybę testų. Jų yra didelė įvairovė, nes dėl skirtingo Intel ir AMD procesorių veikimo principo, atliekant tik vieną testą neįmanoma įvertinti tikrojo procesoriaus našumo. Norint objektyviai įvertinti reikia atlikti daugybę testų, tačiau net ir jie visiškai neatskleidžia tikrojo našumo, nes dažnai skirtingi testuotojai net ir testuodami su tomis pačiomis programomis gauna ganėtinai skirtingus rezultatus. Tai todėl, kad bendra kompiuterio sparta priklauso ne tik nuo procesoriaus, bet ir pagrindinės plokštės, darbinės atmintinės ir kitų komponentų, kuriuos norint pasiekti geriausio našumo, reikia ilgai derinti.
Komponentų lygio lyginamieji testai testuoja specifinius kompiuterio komponentus, tokius kaip procesorius, vaizdo plokštė, garso plokštė ir t. t.. Jie naudingi, nes jais galime patikrinti komponentą, kurį norėsime diegti į savo kompiuterį, sužinoti kaip sparčiai, stabiliai jis dirba. Tam kad sužinoti realią komponentų veikimo spartą, testavimo programa testuoja ne visos sistemos, o tam tikros posistemės darbą sistemoje. Šios posistemės gali apimti operacinę sistemą, darbo su aritmetiniais sveikais ir slankaus kablelio skaičiais spartą, atmintinės sistemą, diskų posistemę ir t. t. Tokių programų pavyzdžiai gali būti:
- SPECweb2002 – internetinio serverio našumo efektyvumo rodiklis
Dažniausiai naudojami procesorių testai yra skirstomi į testus verslo programoms, kurie parodo kaip procesorius sugeba susidoroti su įprastinėmis verslo programomis (tokiomis kaip MS Office ir pan.) ir daugialypės terpės programoms. Taip pat naudojami ir procesorių stabilumo testai, kuriais dažniausiai naudojasi kompiuterių spartintojai. Šie testai smarkiai apkrauna kompiuterio procesoriaus grandį ir matuoja procesoriaus temperatūrą, todėl tinka sistemos stabilumui tikrinti.
Verslo programų darbo spartai matuoti kompiuterių specialistai dažniausiai naudoja Business Winstone 2003 programą. Tačiau ji yra pakankamai brangi ir leisti ją sau įsigyti gali tik didesnės įmonės, o smulkesnės ir mažiau pajamų turinčios įmonės bei paprasti kompiuterių vartotojai gali naudotis laikina (Demo) versija ar kitomis paprastesnėmis nemokamomis programomis.
Pabrėždama, jog spartą pirmiausia lemia lusto dalių suma, o ne taktinis dažnis, AMD savo procesorius žymi modelių numeriais, kurie paremti įvairių testų rezultatais ir atspindi bendrą procesorių spartą, palyginti su „Pentium 4" (tiesa, AMD tvirtina, jog numeriai nusako palyginimus su ankstesnėmis „Athlon" versijomis). Pavyzdžiui, 2,25 GHz taktinio dažnio „Athlon XP" žymimas 2800+ ir veikia panašia sparta, kaip ir 2,8 GHz taktinio dažnio „Pentium 4".
Sistemos lygio testavimo programos apskaičiuoja bendrą kompiuterio spartą ir realių programų ir užduočių vykdymo spartą. Šios testavimo programos naudojamos norint palyginti skirtingos architektūros (komplektacijos) sistemas. Jos dirba su visomis posistemėmis ir matuoja jų darbo spartą ir pateikia kiekvienos posistemės našumo rezultatą bei paskaičiuoja bendrą visos sistemos našumą. Tokių programų pavyzdžiai galėtų būti:
Ø SYSmark/2000 – testavimo programa, kuri parodo populiariausių programų ir užduočių vykdomų Windows 2000 sistemoje spartą.
Ø TPC-C – testavimo programa, kuri įvertina testuojamos sistemos operacijų vykdymo spartą.
Sintetiniai testai yra sukurti pagal bendras pagrindines kompiuterio darbo funkcijas ir suderinti taip, kad pirkėjas, gamintojas sužinotų kompiuterio darbo spartą, įvertintų, palygintų komponentų darbo našumą. Šie testai išbando ir pateikia vidutinę operacijų ir daug resursų reikalaujančių programų vykdymo spartą. Funkcijos, kurias atlieka sintetiniai testai, paprastai sukurtos dirbtinai apskaičiuoti ir pavaizduoti užduočių įvykdymo laiko vidurkį, o tai šiek tiek sumažina jų patikimumą. Sintetiniai testai yra komponentų lygio testavimo programos. Jos apskaičiuoja tam tikros posistemės spartą. Pavyzdžiui, diskų posistemės testai gali palyginti, paskaičiuoti, pateikti įrašymo bei nuskaitymo operacijų spartą, pateikti įvairius disko duomenis, tokius kaip talpa, blokų skaičius ir t. t.
Kad įvertinti sintetinių testų rezultatus, testuotojas turėtų gebėti:
Ø Suprasti testo veikimo principą ir sudėtį;
Ø Mokėti įvertinti gautų rezultatų rodiklius;
Ø Nuspręsti ar šios testavimo funkcijos atitinka tipines darbo apkrovas ir sąlygas.
Sintetinių testų pavyzdžiai yra:
Ø WinBench 2004 – yra specialiai skirtas įvertinti techninės įrangos darbą. WinBench testą sudaro šešios grupės. Pirma grupė tai procesoriaus rodiklis „CPUmark32“ ir slankaus kablelio rodiklis „FPU WinMark“. Antra grupė, susidedanti iš „Business Disk“ ir „High-End Disk“, atspindi kietojo disko darbą, o paskutinė „Graphics“ grupė – vaizdo posistemę. Testai atliekami Windows šeimos operacinėse sistemose
Ø MacBench 2002 – atlieka tas pačias funkcijas kaip ir Winbench 2000 tik naudojama MAC OS operacinėse sistemose.
Ø Ziff davis Media 3D WinBench2003 – yra specialiai vaizdo kokybei ir spartai patikrinti. „Processor Test“ daugiau skirtas centrinio procesoriaus darbui įvertinti. Kuo testo rezultatas yra aukštesnis, tuo kompiuteris geriau susidoroja su sudėtinga trimate 3D bei dvimate 2D grafika.
Taikomieji testai taikomi tikrų dažniausiai naudojamų programų vykdymo spartai nustatyti. Šių testavimo programų kūrėjai, įtraukia į programas tas funkcijas, kuriomis vartotojai dažniausiai naudojasi. Jos imituoja populiariausių programų darbą ir skaičiuoja per kiek laiko įvykdomos tam tikros užduotys. Šios taikomosios programos gali vykdyti makrokomandas, kurios bando imituoti populiariausių programų darbą vartotojams dirbantiems savo sistemose.
Dauguma taikomųjų testavimo programų yra sistemos lygio įvertinimo programos ir jos įvertina bendrą visos sistemos spartą. Kaip taikomoji testavimo programa vykdoma? Ji testuoja kiekvieno komponento indėlį visai sistemai ir jos bendram našumui. Pagrindinis šių testavimo programų trūkumas, kaip aiškina testų kūrėjai, yra testavimo priklausomumas „nuo tipinio darbo krūvio“. Tokių programų pavyzdžiai yra:
Ø Daugialypės terpės ir vaizdo apdorojimo programų spartą kompiuterių specialistai dažniausiai matuoja Content Creation Winstone 2003 programa. Šis paketas dirba su sudėtingesnėmis, daugiau resursų reikalaujančiomis programomis. Šiame teste atkartojamas darbas su tokiomis turinio kūrimo programomis, kaip garso redaktorius „Sound Forge“, grafikos redaktorius „Adobe Photoshop“, arba vaizdo redaktorius „Adobe Premier“, Macromedia Director“, „Macromedia DreamWeaver“ „NewTek's LightWave® 3D“ ir tt.
Ø SYSmark/2003 – įvertina populiariausių verslo programų ir užduočių vykdymo spartą Windows šeimos operacinėse sistemose.
Testų rinkiniu "Business Winstone 2004" yra įvertinama, kaip sparčiai kompiuteryje "sukasi" populiariausios taikomosios, dažniausiai darbe ir namie naudojamos programos, tokios kaip "Norton Antivirus 2003", "WinZip 7.0", "Microsoft FrontPage 2003", beveik visos "Microsoft Office 2003" paketo programos, "Microsoft Project 98" ir interneto naršyklė "Netscape Communicator 4.73" ir kitos. Tai viena geriausių ir labiausiai specialistų vertinama procesoriaus ir viso kompiuterio darbo našumo matavimo programa. Testų rinkinį „Business Winstone“ 2004“ sudaro net 11 populiariausių, dažniausiai biuro kompiuteriuose naudojamų programų, tarp jų „Microsoft Office 2003“ rinkinys, antivirusinis įrankis „Norton AntiVirus 2003“, failų suspaudimo įrankis „WinZip 7.0“, grupinio darbo programa „Lotus Notes R5 . Testavimo įrankis paeiliui leidžia kiekvieną taikomąją programą ir matuoja jų darbo spartą. Testo rezultatas išreiškiamas santykiniu skaičiumi. Visų minėtų programų darbo sparta yra suvedama į vieną vienintelį rodiklį, kuris yra pateikiamas lentelėje.
Analogiškas „Business Vinstone 2004“ yra kitas programų spartos testas „Content Creation“. PCMark 2004 Pro – yra intriguojanti testavimo programa, pavaizduojanti daugiau tam tikros klasės kompiuterių vykdomas užduotis. Norint nustatyti tikrąjį kompiuterio našumą rekomenduojama atlikti ir sintetinius ir taikomuosius testus. Tačiau tam reikia pirkti keletą programų. PCMARK 2004 Pro yra vienas taikomųjų programų paketas, leidžiantis atlikti ir sintetinius ir taikomuosius testus. Ji yra tarp abiejų testavimo metodologijų. PCMARK 2004 Pro atlieka procesoriaus atliekamas užduotis, tokias kaip paveikslėlių ir vaizdo medžiagos suspaudimą, teksto paiešką, audio konversiją. Negana to, ji gali testuoti ir atmintinės posistemę, kietuosius diskus, vaizdo plokštes ir t. t. Daugelis kompiuterių specialistų ją naudoja kompiuterio procesoriaus darbo spartai nustatyti. Kuo aukštesni rezultatai gaunami, tuo spartesnis procesorius.
Whetstone – tai testų paketas, imituojantis kompiuterio apkrovą tipinėse sąlygose, kuriose naudojami matematiniai skaičiavimai (operacijos su sveikais skaičiais, su realiais skaičiais, operatoriai IF, funkcijų iškvietimai). Kiekvienas modulis vykdomas kelis kartus, cikliškai, kad būtų kuo mažesnė paklaida. Rezultatai pateikiami KWIPS (Kilo Whetstone Instructions Per Second) arba dabar dažniau MIPS. Juos galima sulyginti su MIPS, bet Whestone instrukcijos yra nepriklausomos nuo aparatinės dalies, našumo įvertinimas nepriklauso nuo kompiuterio platformos.
3DMark 2003SE Pro – labai populiarus 3D ir daugialypės terpės testavimo paketas. Jis testuoja kompiuterio procesorių ir vaizdo plokštės spartą, nes jie labiausiai nulemia kaip kompiuteris susidoroja su daugialypės terpės srautais, naujausiais 3D žaidimais ir kitomis sudėtingomis grafikos apdorojimo programomis. Žaidžiant žaidimus nedidelėmis raiškomis daugiausiai dirba centrinis procesorius ir nuo jo spartos priklauso ir perduodamų ir apdorojamų kadrų per sekundę skaičius. Tik žaidžiant aukšta raiška sparta nulemia vaizdo plokštės sparta. Todėl ši programa gerai tinka procesoriaus spartai nustatyti.
Dhrystone – tai sintetinis testas panašus i Whetstone, bet jis specializuotas programavimo kalbos ypatumams testuoti. Dhrystone skirtas sisteminei ir programinei įrangai testuoti (operacinės sistemos, kompiliatoriai, redaktoriai).
Dhrystone neturi realiųjų skaičiaus apdorojimo funkcijų, bet turi kitų tipų duomenų testavimą (simboliai, eilutės, loginiai kintamieji, nuorodos).
Linpack testų ypatumas yra tas, kad testas našumui matuoti naudoja realių užduočių tipinius fragmentus. Linpack sudaro tiesinės algebros funkcijos. Programa vykdo dvimatės matricos skaičiavimus.
Super Pi – Nedidelė, bet naudinga skaičiaus „Pi“ skaičiavimo programėlė. Smarkiai pakrauna kompiuterio procesoriaus grandį, todėl tinka sistemos stabilumui tikrinti.
SiSoftware Sandra. 2004 02 12 išleista SiSoftware Sandra 2004 Service Pack 1. Tai tradicinis daugelio vartotojų naudojamas produktas skirtas testuoti kompiuterį. Naujas programinis paketas - tai SiSoftware kompanijos ilgų metų patirtis kompiuterių analizei ir diagnostikai. Programa sukurta 1995 metais ir nuo to laiko pasipildė galybe naujų funkcijų ir naujausių programinių ir aparatinių technologijų palaikymu.
Kaip ir dagelis programa yra kelių tipų, t.y. mokama (profesionali versija) ir standartinė (su kai kuriomis apribotomis funkcijomis).
Programa išversta į pagrindines kalbas ir kalbų diapazonas yra plečiamas. Kalbos palaikymas įeina į pačią programą.
Programos pagrindą sudaro moduliai, kuriuos galima papildomai instaliuoti, programą atnaujinti galima ir per Internetą. Kiekvienos rūšies testus galima atlikti atskirai, arba iš karto. Ataskaita pateikiama populiariausiais formatais (txt. htm, xml).
Testai suskirstyti į keturias dalis:
Ø Informaciniai moduliai (“geležis”, programos, išoriniai įrenginiai..);
Ø Našumo testai (CPU, atmintinė);
Ø Operacinės sistemos nustatymai (Listing Modules; system.ini, boot.ini...);
Ø Stabilumo testai (atmintinė, CPU).
Kompiuterių vartotojus, kuriems gali prireikti kompiuterio testavimo programos, galima suskirstyti į tokias grupes:
Ø Kompiuterių gamintojai (surenkantys ir parduodantys kompiuterius)
Ø Kompiuterių technikai (prižiūrintys įmonės kompiuterius ir tinklų sistemas)
Ø Kompiuterių mėgėjai (namų vartotojai – žaidimų ir kompiuterio spartinimo mėgėjai).
Kompiuterių gamintojams reikalingi testai leidžiantys įvertinti surinkto kompiuterio našumą, patikrinti įrenginių suderinamumą ir kokybę. Jiems aktualūs testai pateikiantys išsamius sistemos duomenis. Gana svarbus sistemos našumo įvertinimas. Taip pat labai svarbus sistemos patikimumo vertinimas „burn-in“ testais.
Kompiuterių technikams reikalingi testai kompiuterio gedimų paieškoms. Reikalingos detalios žinios apie sistemos įrenginius bei įdiegtą programinę įrangą.
Mėgėjams testai reikalingi norint pasitikrinti savo kompiuterio komponentus, patikrinti sistemų našumą.
7.8. Testų atlikimo rekomendacijos
Profesionalai testuodami kompiuterius, procesorius, kad atsakytų į klausimą, kaip sparčiai dirba kompiuteris, dažniausiai atlieka keturių tipų testus. Prieš testuodami jie laikosi tam tikros testų atlikimo tvarkos, tam, kad rezultatai būtų kiek įmanoma tikslesni.
Prieš kiekvieną testą AK būna perkraunamas (išjungiamas ir vėl įjungiamas) tam, kad išsivalytų darbinė atmintinė ir kietasis diskas. Prieš paleidžiant „Business Winstone“ ir „WinBench“ testus, tikrinančius, be kita ko, ir kietųjų diskų spartą, papildomai defragmentuojamas kietasis diskas. Visuose kompiuteriuose įdiegiama ta pati operacinė sistema. Dar didesniam programinės įrangos suvienodinimui, kompiuteriuose išjungiami visi bereikalingi procesai, tokie kaip užduočių kalendorius „Task Sheduler“, antivirusinė programa, daugialypės terpės taikomosios programos ir pan. Kitaip sakant, kompiuteriuose yra paliekama tik „plika“ operacinė sistema ir įrenginių tvarkyklės. Tokia metodika leidžia geriau palyginti tarpusavyje skirtingų kompiuterių ar procesorių testų rezultatus.
1. Galima sumažinti sutrikimų ir gedimų atsiradimo tikimybę, bet išvengti jų visiškai praktiškai neįmanoma, kadangi kasdien yra išleidžiama didelis kiekis naujų programų, kurias anksčiau ar vėliau įsigeidžiame įdiegti savo kompiuteryje.
2. Labai svarbu atkreipti dėmesį į programų išlaužimą, kas aišku leidžia sutaupyti nemažai pinigų perkant programinę įrangą, bet tuo pačiu padidina šansus didesnio sutrikimų ir gedimų skaičiaus atsiradimui.
3. Programinės įrangos darbo sutrikimai kompiuteryje vyksta beveik nepertraukiamai, kadangi rašant programas neįmanoma įvertinti visų faktorių, kurie gali būti sutinkami naudojantis šia ar kita programa.
4. Praktikoje labiausiai optimalus variantas visada buvo ir išlieka "Windows" įdiegimas į tuščią kietąjį diską (turima galvoje, kad senąją Windows kopiją reikia ištrinti), ir visų naudojamų programų įdiegimas iš naujo.
5. Tais atvejais, kai operacinės sistemos įdiegimas iš naujo yra visiškai nepageidaujamas, tenka naudotis įvairiomis registro išvalymo programomis, nenaudojamų programų deinstaliacija (pašalinimu).
6. Antivirusinės programos visada užėmė labai svarbią vietą programinės įrangos, kurių funkcija yra saugoti nuo sutrikimų ir gedimų, gretose.
7. Taip pat reikia nepamiršti daryti atsargines duomenų kopijas į išorines laikmenas, tai sumažins galvos skausmą žlugus kompiuterio kietam diskui.
8. Stringant programai toje pačioje vietoje priežasčių tam gali būti įvairių: klaidos programoje, kreipimasis į nekorektiškai veikiantį įrenginį, kažkokių failų praradimas į kuriuos programa kreipiasi tuo momentu, gali būti ir atminties ląstelės gedimas. Kiekvienas konkretus atvejis gali turėti savo priežastį ir visus juos numatyti yra gan sunku.
9. Testas tai yra kompiuterinė programa testuojanti kompiuterio ar atskirų jo sistemų našumą ir pateikianti rezultatus, apibudinančius sistemos sudėtį, charakteristikas, spartą ir kt. Lyginamieji testai teikia ir sulyginimo su kitomis identiškomis posistemėmis rezultatus.
10. Vartotojams svarbu pasirinkti tinkamas testavimo programas, kurios ne tik padėtų sužinoti kokie įrenginiai sudaro jų kompiuterį, bet ir leistų patikrinti jo patikimumą, teiktų siūlymus kaip patobulinti ne tik aparatinę dalį, bet ir ją suderinti programiškai.
11. Kompiuterio testus galima suskirstyti į grupes pagal keletą jų charakteristikų: pagal tai kokias kompiuterio sistemų dalis jie testuoja ir pagal tai, kokia yra jų pagrindinė paskirtis. Testai gali būti universalūs t.y. testuoti visą sistemą ir specializuoti – testuojantys atskiras sistemos dalis ar jų grupes.
12. Sistemos lygio testavimo programos apskaičiuoja bendrą kompiuterio spartą ir realių programų ir užduočių vykdymo spartą. Šios testavimo programos naudojamos norint palyginti skirtingos architektūros (komplektacijos) sistemas.
13. Sintetiniai testai yra sukurti pagal bendras pagrindines kompiuterio darbo funkcijas ir suderinti taip, kad pirkėjas, gamintojas sužinotų kompiuterio darbo spartą, įvertintų, palygintų komponentų darbo galią. Šie testai išbando ir pateikia vidutinę operacijų, daug resursų reikalaujančių programų vykdymo spartą.
14. Naudojami procesorių ir kitas testavimo programas, galime racionaliai pasirinkti optimaliausią sistemos konfigūraciją pagal savo poreikius ir galimybes. Taip pat jomis galime nustatyti procesoriaus ir sistemos bendrą stabilumą.
15. Remiantis testų programų išvadomis galime objektyviai ir tinkamai įvertinti procesorių darbo spartą. Taip pat atlikus nepriklausomus testus, ir juos paviešinus, procesorių gamintojoms yra paspirtis gaminti vis spartesnius ir tobulesnius procesorius. Beje šios išvados nėra ilgam. Projektuotojai tobulina ir keičia procesorių architektūrą, todėl ir testavimo rezultatai kinta.
- Kas tai yra kompiuterio gedimas?
- Kas tai yra kompiuterio darbo sutrikimas?
- Kaip klasifikuojami sutrikimai?
- Kas gali sąlygoti programinių sutrikimų pasireiškimą?
- Kas gali sąlygoti aparatinių sutrikimų pasireiškimą?
- Kokios profilaktinės priemonės leidžia mažinti gedimų ir sutrikimų tikimybę?
- Kaip pasiskirsto gedimų pasireiškimo intensyvumas įrangos eksploatacijos laikotarpiu?
- Kaip nustatomos darbo problemos pasireiškiančios POST testo vykdymo metu?
- Kokių problemų gali pasitaikyti paleidžiant operacinę sistemą ir kaip jos nustatomos?
- Kokių problemų pasitaiko operacinės sistemos darbo metu ir kaip jos nustatomos?
- Kokie gali pasitaikyti aparatiniai gedimai ir kaip juos nustatyti?
- Kokias problemas galima nustatyti vizualiai apžiūrint įrangą?
- Ką galima nustatyti pagal tekstinius pranešimus, indikatorių būklę ir jaučiamus kvapus, sklindančius garsus?
- Kokių techninių problemų išvengti padeda nepertraukiamo maitinimo šaltinis?
- Kas tai yra aparatiniai konfliktai ir kaip jų galima išvengti?
- Kokia yra testų paskirtis?
- Kaip testai klasifikuojami?
- Kam naudojami „deginimo“testai?
- Kaip palyginti įvairių procesorių, atmintinių, pagrindinių ir grafikos plokščių ir kitų kompiuterių komponentų darbo našumą?
- Kokiais matavimo vienetais gali būti pateikiami testų rezultatai?
- Palyginkite tarpusavyje keletą testavimo programų.
22. Kokius testus ir kokiu tikslu dažniausiai naudojate?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą