2. Valdiklių programinė įranga

Tikslai:

1. Suprasti programinės įrangos paskirtį ir funkcijas.
2. Suvokti programinių priemonių standartizavimo uždavinius ir naudą.
3. Išmanyti industreinės programinės įrangos sudėtines dalis ir jų paskirtį.
4. Žinoti tipines programavimo kalbas ir jų taikymo ypatumus.
5. Susipažinti su Step -7 programair jos taikymo metodika.

Temos studijoms reikalingas laikas:

Paskaitos	2 val
Praktika	2 val
Savarankiškas darbas	2 val

     Tenka pažymėti, kad nuolat yra atnaujinama ne tik aparatinė įranga – modernizuojami arba sukuriami nauji moduliai, bet dar labiau – programinė įranga. Valdiklių programinė įranga turi savo specifiką. Ilgą laiką skirtingų tipų PLV buvo kuriama nestandartizuota programinė įranga. Tai labai smarkiai ribojo galimybes kurti automatizuoto valdymo sistemas su įvairių gamintojų gaminiais. Šiuo metu standartas apibrėžia tipinius reikalavimus programinei įrangai, todėl jos struktūra pamažu vienodėja, nors skirtingų gamintojų programinės įrangos projektuotojams teikiamos galimybės ir labai skiriasi.

Centriniame procesoriuje esanti realaus laiko operacinė sistema valdo laikomųjų programų vykdymą. Norint vykdyti duomenų mainus tarp valdiklių, operacinė sistema dažnai papildoma specialiais programiniais funkciniais blokais. Konkretesnę valdiklių konfigūraciją sunku pateikti, nes skirtingų firmų valdiklių vidinė struktūra labai įvairi.

Taikomųjų uždavinių programavimui gamintojai pateikia standartines funkcijų ir funkcinių blokų bibliotekas. Be standartinių, dažnai pateikiamos bibliotekos, skirtos tam tikros grupės (pvz., reguliavimo, pozicionavimo) arba tam tikros pramonės šakos (pvz., cemento pramonės) uždaviniams programuoti. Kartu su valdikliais gamintojai pateikia jų programavimo sistemas, dažniausiai instaliuojamas standartiniuose PC kompiuteriuose.

Pagrindinės programavimo sistemos dalys: redaktoriai, kompiliatoriai, debugeriai, modeliavimo ir imitavimo priemonės, komunikacijų programinė įranga, tarnybinės programos, pvz., vartotojo sukurtų funkcinių blokų jungimui į sistemą.

Susipažinsime su SIMATIC valdikliams skirta STEP7 programa, teikiančia itin plačias galimybes jos vartotojams. Per trumpą laiką pasirodė net penkios STEP 7 versijos. Jei pirmoji versija dirba tik Windows 3.1, tai – antroji ir trečioji – Windows 95/NT aplinkoje, naujausios - Windows XT aplinkoje. Pirmoji Step 7 versija savo galimybėmis bei dizainu žymiai skiriasi nuo vėlesnių versijų.
 

2.1. Industrinė programinė įranga

Tai tarpusavyje susiję programų paketai, skirti automatinėms sistemoms, naudojančioms S7, M7 arba C7 valdiklius. Šie paketai leidžia lengvai spręsti beveik visus automatizavimo uždavinius:

•   Projektuoti, konfigūruoti ir priskirti parametrus aparatūrai ir komunikacijoms;
•   Vartotojui kurti programas;
•   Dokumentuoti;
•   Testuoti, paleisti ir aptarnauti aparatūrą;
•   Valdyti procesus;
• Archyvuoti.

SIMATIC industrinė programinė įranga naudoja standartą IEC1131-3 ir Windows 95/NT ir vėlesniųjų OS aplinką. Ši programinė įranga teikia tokius privalumus:

•  Bendri duomenys (simboliniai vardai, konfigūravimo ir parametrizavimo duomenys) yra saugomi centralizuotai ir yra prieinami visiems programinės įrangos komponentams;
•  Yra patogi valdymo (Manager) funkcija, leidžianti kurti projektus, koordinuoti visus programinius komponentus;
•  Numatyta galimybė konvertuoti programas, sukurtas STEP 5 programų paketu;
•  Yra atvira kitų firmų produkcijai;
•  Numatytos plačios diagnostinės galimybės, leidžiančios sumažinti eksploatavimo ir remonto išlaidas.

SIMATIC industrinė programinė įranga turi modulinį dizainą -kiekviena programų priemonė gali būti naudojamas individualiai, priklausomai nuo poreikių, ir yra skirstoma į keturias grupes:

•   Standartinės priemonės, į kurių sudėtį įeina STEP 7 pilna versija, naudojama visiems S7, M7 arba C7 valdikliams programuoti, STEP 7-Mini, naudojama S7-300, S7-400 ir C7 valdikliams programuoti bei STEP 7-Mikro/Win - tik S7-200 valdikliams programuoti;
•   Inžinierinės priemonės, skirtos konkretiems uždaviniams spręsti ir naudojamos kaip priedas prie standartinių priemonių. Prie jų priklauso: aukšto lygio kalbos (SCL, ProC/C++ ir kt.), grafinės kalbos (GRAPH, HiGRAPH, CFC ir kt.) ir papildoma įranga diagnostikai, aptarnavimui, imitavimui ir pan. (PDIAG, PLCSIM, TeleService ir kt.);
•   Darbiniai paketai), kuriuos sudaro dalinai perprogramuojami tipiniai uždaviniai - kaip PID ir Fuzzy reguliatoriai, valdymas realiame laike ir pan. Jie gali būti tiesiog integruoti į operacinę sistemą arba pateikiami atskirai, kaip programiniai paketai, bet su atitinkamais reikalavimais aparatūrinei daliai;
•   "Žmogus-mašina" sąsaja - yra skirtas procesų vizualizavimui, operatoriniam valdymui. Jį sudaro ProTool ir ProoTool/Lite paketai, skirti operatoriaus paneliams konfigūruoti, ProAgeni - procesų diagnostikai ir WinCC - aukšto lygio procesų vizualizavimui.
• 2.1.1. STEP 7 programų paketo elementai

      Centriniame procesoriniame įtaise (CP) yra šios programos:

    Operacinė sistema, kuri organizuoja visą procesoriaus darbą ir nėra susieta su procesų valdymo problemomis. Ji sprendžia tokius uždavinius, kaip pakartotinio paleidimo užtikrinimas, įėjimo ir išėjimo buferių paruošimas, kreipimasis į vartotojo programą, pertraukimų ir klaidų nustatymas, atminties paskirstymas ir kt. Vartotojas gali keisti kai kuriuos iš anksto nustatytus operacinės sistemos parametrus, pavyzdžiui, skanavimo ciklo trukmę, laiko funkcijas ir kt.;

     Vartotojo programa, kuri vėliau pakraunama į CP. Joje yra visos instrukcijos valdyti technologinį procesą.  Ji taip pat sprendžia  tokius uždavinius, kaip pakartotinio paleidimo sąlygos, duomenų apdorojimas, reakcija į pertraukimus ir klaidas ir kt.

          STEP 7 programinis paketas leidžia vartotojo programą struktūrizuoti į individualias, nepriklausomas dalis - blokus. Tai suteikia šiuos privalumus:

•   Struktūrizuota programa yra lengviau suprantama;
•   Individualios programos dalys gali būti standartizuotos;
•   Programos organizacija yra supaprastinta;
•   Lengviau modifikuoti programą;
•   Derinimas yra lengvesnis, nes galima testuoti atskiras programos dalis;
•   Valdymo sistemos paleidimas pasidaro lengvesnis.

Vartotojo programa susideda iš sekančių elementų:

•   Organizacinių blokų OB (Organization Blocks), kurie yra loginiai blokai ir formuoja interfeisą tarp operacinės sistemos ir vartotojo programos, kontroliuoja PLV paleidimą, ciklinį bei pertraukiamą programos vykdymą, reaguoja į sutrikimus bei klaidas;
•   Sisteminiu funkcinių blokų SFB (System Function Blocks) ir sisteminiu funkcijų SFC (System Functions), kurie yra standartiniai ir yra integruoti į CP operacinę sistemą. Į juos galima kreiptis iš vartotojo programos. Jie taip pat priklauso loginių blokų grupei;
•   Funkcijų FC (Function) ir funkcinių blokų FB (Function Blocks), kurie priklauso loginių blokų grupei ir sudaro vartotojo programos pagrindą. Jei FB blokai visada turi jiems priskirtą atminties sritį – duomenų bloką, tai FC - tokios atminties srities neturi;
•   Duomenų blokų DB (Data Blocks), kuriuose saugomi vartotojui reikalingi duomenys. Jie būna bendri (Shared), kuriais gali naudotis visi loginiai blokai ir priskirti (Instance), kuriais naudojasi tik FB;
•   Instrukcijų (Instructions), kurių dėka yra kuriami blokai įvairiose programavimo kalbose;
•   Adresų (Addresses), į kuriuos įeina ne tik atminties, bet ir įėjimų bei išėjimų sritys;

2.1 pav. Programų blokų tipų taikymas

     Kad loginis blokas vartotojo programoje būtų apdorotas, į jį turi būti kreiptasi. Tai įmanoma padaryti tik loginiuose blokuose (OB, FB, FC, SFB ir SFC). Kiekvienas kreipimasis reiškia šuolį (Jump) į kitą bloką. Baigus vykdyti visas instrukcijas bloke, į kurį buvo kreiptasi, toliau yra vykdoma pertraukta programa. Grįžimo adresas kviečiančiame bloke yra laikinai išsaugojamas.

    Blokų kreipimosi gylis (Nesting depth) nusako programos hierarchiją (2.2 pav.) ir priklauso nuo CP (CPU314 kreipimosi gylis yra 8).

2.2  pav. Blokų kreipimosi gylis

     Norint programuoti bloką, reikia nurodyti duomenis, kurie bus jame naudojami, t.y., deklaruoti bloko kintamuosius. Kintamaisiais gali būti:

•   Parametrai, kuriais apsikeičia loginiai blokai;
•   Statiniai kintamieji, kurie išsaugomi priskirtuose DB ir po to, kai bloko vykdymas būna baigtas;
•   Laikini kintamieji, kurie naudojami tik bloko apdorojimo metu ir gali būti pakeisti, bloko vykdymui pasibaigus;
•  Yra naudojami du parametrų tipai:
•  Formalūs, kurie identifikuoja parametrus ir yra nurodomi deklaravimo lentelėje;
•  Faktiniai, kurie pakeičia formalius parametrus, kai yra kreipiamasi į bloką.

    Kiekvienam formaliam parametrui būtina nurodyti deklaravimo ir duomenų tipą.

  Vartotojas pats nustato bloke naudojamų parametrų tipą.

    FB blokų duomenys (IN, OUT, IN_OUT ir STAT) yra saugomi priskirtame DB. TEMP tipo duomenys nėra saugomi. Kadangi FC blokas neturi savo DB, todėl IN, OUT ir IN_OUT parametrai yra saugomi tik kaip rodyklės faktiniams parametrams.

    Visi kintamieji vartotojo programoje turi nustatytą duomenų tipą, kurie gali būti tokie:

•   Elementarūs duomenų tipai, numatyti STEP 7 pakete;
•   Kompleksiniai duomenų tipai, kuriuos kuria vartotojas, naudodamas elementarius duomenų tipus;
•   Vartotojo nustatyti duomenų tipai;
•   Parametrų tipo.

     Vartotojas gali nustatyti pradines vertes, kurios turi būti leidžiamų duomenų diapazone, visiems parametrams ir statiniams kintamiesiems. Jei tai nepadaroma, kaip pradinės yra priskiriamos iš anksto nustatytos (Default) vertės.

2.2. IEC 1131 standarto programavimo kalbos

2.2.1. Valdiklių programavimo standartas IEC 1131-3

       Valdiklių programavimo standartas IEC 1131-3 apibrėžia pagrindinius aparatinės ir programinės įrangos kūrimo reikalavimus.  Dėl savo lankstumo ir atvirumo tobulinimui jis sparčiai populiarėja pasaulyje. Pasirinkę IEC standartą gali įvertinti šiuos privalumus:

•   mažėja laiko sąnaudos (dėl lengvesnio derinimo, eksploatavimo, universalumo);
•   atsiranda mažiau nesusipratimų, mažėja klaidų bei jų taisymo sąnaudos;
•   plačios programavimo galimybės, bendros visam pasauliui programavimo taisyklės;
•   galima derinti įvairių projektų, programų, kompanijų ir šalių komponentus.

2.3. Programavimo kalbos

   Pastaruoju metu plinta standartu IEC 1131-3 reglamentuotos valdiklių programavimo kalbos.

Vartotojų patogumui standartu aprobuotos penkios programavimo kalbos. Dvi iš jų yra grafinės:

•   kontaktų plano (Ladder diagram) kalba;
•   funkcinių  blokinių diagramų (FBD – functional block diagram) kalba;

dvi – tekstinės:

•   komandų sąrašo (IL – instruction list arba STL – statment list) kalba;
•   struktūrizuoto teksto (ST – structured text) kalba;

viena – mišrios struktūros kalba:

•   nuosekliųjų funkcinių diagramų  (SFC – sequential functional chart)   programavimo kalba.

 Jei uždavinys nėra itin sudėtingas ir vartotojas gerai susipažinęs su kontaktinių ar bekontakčių loginių sistemų schemų sudarymo technika, patartina rinktis kontaktų plano (LD  ladder diaram) ar funkcinių blokdiagrmų (FBD) programavimo kalbas.

    Jei programuotojas nėra loginių valdymo sistemų schemų sudarymo technikos specialistas, jis gali rinktis asemblerio tipo tekstinę komandų sąrašo (IL – instruction list arba STL – statment list)  programavimo kalbą.

    Aukšto lygio struktūrizuto teksto (ST – strutured tekst) programavimo kalba, savo struktūra artima algoritminei Pascal programavimo kalbai, gali būti vartojama matematiniu pagrindu sudarytoms programoms, pavyzdžiui, valdymo algoritmus apibūdinantiems moduliams, kurti.

    Kai sistemos valdymo algoritmas apibrėžtas pagal standartą IEC 848 sudaryta SFC diagrama, jei tik leidžia valdiklio galimybės, patogiausia vartoti specialiai tam pritaikytą nuosekliųjų funkcinių diagramų (SFC) programavimo kalbą.

    Visais atvejais sudarytosios valdymo programos ar jų dalys turi būti išbandytos. Tai lei­džia aptikti ir pašalinti klaidas dar pradiniame sistemų kūrimo etape.

2.3 pav. SFC programos fragmentas

    Nuosekliosios funkcinės diagramos (SFC)

 IEC 1131-3 standartas pateikia nuosekliąsias funkcines diagramas (SFC) kaip reikšmingą valdymo sis­temų programavimo priemonę. SFC diagramos vaizdžiai atskleidžia sistemų struktūrą, įgalinančią itin aiškiai pateikti jų valdymo programą. Dėl to jos yra viena svarbiausių IEC 1131-3 standarto dalių.                              

Kiekviena nuosekliosios valdymo sistemos programa susideda iš etapų ir pereigų (etapų vykdymo sąlygų). Be to, joje yra ir kitokia svarbi programos vykdymui ir tolesnei jos eigai informacija.

Nuoseklioji funkcinė diagrama tinka ir tuo atveju, kai programos vykdymo eiga nėra vienareikšmė, o reikia pasirinkti vieną iš kelių galimų jos vykdymo variantų.

       Kitos programavimo kalbos

2.4 pav. IEC 1131-3 standarto programavimo kalbos

   Kitos keturios standarte numatomos programavimo kalbos parodytos 5 paveiksle. Jas išmokus, galima plačiai kurti įvairias sistemas, sudarytas remiantis šiuo standartu.

   Kaip minėta aukščiau, programavimo kalbos susideda iš dviejų tekstinių ir dviejų grafinių versijų.

   Tekstinės versijos:

•   komandų sąrašas (IL);

•   struktūrinis tekstas (ST).

Grafinės versijos:

•   kontaktų planas (LD);

•   funkcinės blokinės diagramos (FBD).

Pateikti pavyzdžiai aprašo tą pačią programos dalį. Programavimo kalbos pasirinkimas priklauso nuo:

     programuotojo bazinio pasirengimo;

•      sprendžiamos užduoties;
•     problemos aprašymo sudėtingumo;
•      valdymo sistemos struktūros;
•     sąryšio su kitais vartotojais/skyriais.

Visos keturios kalbos tarpusavyje susijusios, jos tarsi sudaro gyvenime išbandytų metodų rinkinį. Programos yra puiki įvairius programavimo pagrindus turinčių žmonių tarpusavio bendravimo priemonė.

2.3.1. STEP 7 programavimo kalbos

STEP 7 paketas numato šias pagrindines programavimo kalbas:

•   Kontaktų plano - LAD (Ladder Logic), skirta vartotojui, pripratusiam dirbti su kontaktinėmis schemomis (kontaktai, ritės);
•   Funkcinių blokų - FBD (Function Block Diagram), skirta vartotojui, norinčiam dirbti su loginiais elementais (IR, ARBA ir kt.);
•   Komandų sąrašą - STL (Statement List), skirta vartotojui, kuris pageidauja programuoti kalba, panašia į mašininius kodus.
•   Šios trys kalbos, iš kurių LAD ir FBD yra grafinės, o STL - tekstinė, įeina į standartinį STEP 7 paketą.
•   Be to, galima papildomai įsigyti šias programavimo kalbas:
•   Struktūrinio valdymo - SCL (Stnictured Control), skirta vartotojams, programuojantiems aukšto lygio kalbomis, kaip PASCAL arba C;
•   GRAPH, skirta vartotojui, kuris tiesiogiai programuoja nuoseklias valdymo funkcijas, kurias sudaro žingsnių eilė;
•  HiGraph, skirta vartotojui, kuris tiesiogiai programuoja asinchronines valdymo funkcijas, kurias sudaro būvių diagramos;
•  CFC, skirta vartotojui, kuris tiesiogiai programuoja tolydines valdimo funkcijas, kurias sudaro stambūs valdymo vienetai, kaip PID reguliatoriai ir pan.

2.5 pav. STEP 7 programos struktūra

Platesnę informaciją apie programavimo kalbas galima rasti Help meniu Overview of the Programming Languages for SIMATIC S7 skyrelyje.

2.6 pav. Programinė įranga skirta pagrindinėms SIMATIC valdiklių klasėms ir tipams

2.4. Santrauka

1.            Ilgą laiką skirtingų tipų PLV buvo kuriama nestandartizuota programinė įranga. Šiuo metu standartas apibrėžia tipinius reikalavimus programinei įrangai, todėl jos struktūra pamažu vienodėja, nors skirtingų gamintojų programinės įrangos projektuotojams teikiamos galimybės ir labai skiriasi.

2.            Centriniame procesoriuje esanti realaus laiko operacinė sistema valdo vartotojo programų vykdymą.

3.            Taikomųjų uždavinių programavimui gamintojai pateikia standartines funkcijų ir funkcinių blokų bibliotekas. Be standartinių, dažnai pateikiamos bibliotekos, skirtos tam tikros grupės (pvz., reguliavimo, pozicionavimo) arba tam tikros pramonės šakos (pvz., cemento pramonės) uždaviniams programuoti.

4.            Pagrindinės programavimo sistemos dalys: redaktoriai, kompiliatoriai, debugeriai, modeliavimo ir imitavimo priemonės, komunikacijų programinė įranga, tarnybinės programos, pvz., vartotojo sukurtų funkcinių blokų jungimui į sistemą.

5.            SIMATIC valdikliams skirta STEP7 programa - tai tarpusavyje susiję programų paketai, skirti automatinėms sistemoms, naudojančioms S7, M7 arba C7 valdiklius. Šie paketai leidžia lengvai spręsti beveik visus automatizavimo uždavinius.

6.            SIMATIC industrinė programinė įranga naudoja standartą IEC1131-3 ir Windows 95/NT ir vėlesniųjų OS aplinką. Ši programinė įranga teikia tokius privalumus: bendri duomenys (simboliniai vardai, konfigūravimo ir parametrizavimo duomenys) yra saugomi centralizuotai ir yra prieinami visiems programinės įrangos komponentams; yra patogi valdymo (Manager) funkcija, leidžianti kurti projektus, koordinuoti visus programinius komponentus;  yra atvira kitų firmų produkcijai; numatytos plačios diagnostinės galimybės, leidžiančios sumažinti eksploatavimo ir remonto išlaidas.

7.            Standartinės priemonės, į kurių sudėtį įeina STEP 7 pilna versija, naudojama visiems S7, M7 arba C7 valdikliams programuoti, STEP 7-Mini, naudojama S7-300, S7-400 ir C7 valdikliams programuoti bei STEP 7-Mikro/Win - tik S7-200 valdikliams programuoti.

8.            Inžinierinės priemonės, skirtos konkretiems uždaviniams spręsti ir naudojamos kaip priedas prie standartinių priemonių. Prie jų priklauso: aukšto lygio kalbos (SCL, ProC/C++ ir kt.), grafinės kalbos (GRAPH, HiGRAPH, CFC ir kt.) ir papildoma įranga diagnostikai, aptarnavimui, imitavimui ir pan. (PDIAG, PLCSIM, TeleService ir kt.).

9.            Darbiniai paketai, kuriuos sudaro dalinai perprogramuojami tipiniai uždaviniai - kaip PID ir Fuzzy reguliatoriai, valdymas realiame laike ir pan. Jie gali būti tiesiog integruoti į operacinę sistemą arba pateikiami atskirai, kaip programiniai paketai, bet su atitinkamais reikalavimais aparatinei daliai.

10.        "Žmogus-mašina" sąsaja - yra skirtas procesų vizualizavimui, operatoriaus valdymui ir kurį sudaro ProTool ir ProoTool/Lite paketai, skirti operatoriaus paneliams konfigūruoti, ProAgeni - procesų diagnostikai ir WinCC - aukšto lygio procesų vizualizavimui.

11.        Vartotojo programa, turi visas instrukcijas valdyti technologinį procesą.  Ji taip pat sprendžia  tokius uždavinius, kaip pakartotinio paleidimo sąlygos, duomenų apdorojimas, reakcija į pertraukimus ir klaidas ir kt.

12.        STEP 7 programinis paketas leidžia vartotojo programą struktūrizuoti į individualias, nepriklausomas dalis – blokus.

13.        Vartotojo programa susideda iš sekančių elementų: organizacinių blokų OB (Organization Blocks), sisteminiu funkcinių blokų SFB (System Function Blocks) ir sisteminiu funkcijų SFC (System Functions), kurie yra standartiniai ir yra integruoti į CP operacinę sistemą; funkcijų FC (Function) ir funkcinių blokų FB (Function Blocks), kurie priklauso loginių blokų grupei ir sudaro vartotojo programos pagrindą.

14.        Duomenų blokų DB (Data Blocks), kuriuose saugomi vartotojui reikalingi duomenys. Jie būna bendri (Shared), kuriais gali naudotis visi loginiai blokai ir priskirti (Instance), kuriais naudojasi tik FB.

15.        Kad loginis blokas vartotojo programoje būtų apdorotas, į jį turi būti kreiptasi. Tai įmanoma padaryti tik loginiuose blokuose (OB, FB, FC, SFB ir SFC).

16.        Kiekvienas kreipimasis reiškia šuolį (Jump) į kitą bloką. Baigus vykdyti visas instrukcijas bloke, į kurį buvo kreiptasi, toliau yra vykdoma pertraukta programa.

17.        Blokų kreipimosi gylis (Nesting depth) nusako programos hierarchiją ir priklauso nuo CP (CPU314 kreipimosi gylis yra 8).

18.        Norint programuoti bloką, reikia nurodyti duomenis, kurie bus jame naudojami, t.y., deklaruoti bloko kintamuosius.

19.        FB blokų duomenys (IN, OUT, IN_OUT ir STAT) yra saugomi priskirtame DB.

20.        Valdiklių programavimo standartas IEC 1131-3 standartas apibrėžia pagrindinius aparatinės ir programinės įrangos kūrimo reikalavimus. 

21.        Vartotojų patogumui standartu aprobuotos penkios programavimo kalbos. Dvi iš jų yra grafinės: kontaktų plano (Ladder diagram) kalba; funkcinių  blokinių diagramų (FBD – functional block diagram) kalba; dvi – tekstinės: komandų sąrašo (IL – instruction list) kalba; struktūrizuoto teksto (ST – structured text) kalba;  viena – mišrios struktūros kalba: nuosekliųjų funkcinių diagramų  (SFC – sequential functional chart)   programavimo kalba.

22.        Programavimo kalbos pasirinkimas priklauso nuo:   programuotojo bazinio pasirengimo; sprendžiamos užduoties; problemos aprašymo sudėtingumo;    valdymo sistemos struktūros;    sąryšio su kitais vartotojais/skyriais.

23.        Visos keturios kalbos tarpusavyje susijusios, jos tarsi sudaro gyvenime išbandytų metodų rinkinį. Programos yra puiki įvairius programavimo pagrindus turinčių žmonių tarpusavio bendravimo priemonė.

2.5. SVK

1.            Kas tai yra programinė įranga?

2.            Kokios pagrindinės programinės įrangos funkcijos?

3.            Kokie standartizuotos programinės įrangos privalumai?

4.            Kokias žinote pagrindines programavimo sistemos dalis?

5.            Apibudinkite STEP 7 programą.

6.            Apibudinkite pagrindinius SIMATIC industrinės programinės įrangos ypatumus.

7.            Kas tai yra inžinerinės priemonės?

8.            Kas tai yra darbiniai paketai?

9.            Kas tai yra žmogus – mašina sąsaja?

10.        Kas tai yra vartotojo programa?

11.        Kas tai yra duomenų blokas?

12.        Kokius žinote duomenų blokų tipus ir kuo skiriasi jų taikymas?

13.        Kokias žinote programavimo kalbas?

14.        Trumpai apibudinkite kiekvieną iš jų.

15.     Nuo ko priklauso programavimo kalbos pasirinkimas sprendžiant konkretų uždavinį?