2019 m. balandžio 28 d., sekmadienis

Alkoholio įtaka žmogui

Girtumas - apskritai visiems žinoma būsena. Mažai atsirastų žmonių, kurie patys nebūtų patyrę alkoholio poveikio. O girtą yra matęs kiekvienas.
Alkoholis nėra šiuolaikinės civilizacijos vaisius. Svaigalai pasiekė mus iš amžių glūdumos. Žinomas vokiečių etnografas Julijus Lipsas teigia, kad Paryžiaus kavinių nuolatinių lankytojų aperityvas, rusiškoji stalo degtinė, angliškųjų klubų viskis, Mozelio, Reino ir raudonasis bei putojantis vynas iš tikrųjų yra pirmykščių žemdirbių alaus, vyno ir klajoklių genčių rauginto kumyso patobulinti variantai.

Viso pasaulio medikams jau seniai kelia nerimą nuolatinis alkoholio plitimas. Pasaulinėje sveikatos asamblėjoje, kuri vyko 1979 metų gegužės mėnesį, buvo pabrėžta, kad per 1960 - 1972 metus visame pasaulyje vyno vartojimas padidėjo 20 %, svaigiųjų alkoholinių gėrimų gamyba - 60 % , alaus - 80 %. Dvidešimt penkių šalių, kuriuose daugiausia surinkta statistinės medžiagos, duomenims, alkoholio vartojimas, skaičiuojant vienam gyventojui, per minėtą laikotarpį padidėjo 3 - 5 kartus. Alkoholio vartojimą psichologiškai galima motyvuoti tuo, kad jis, geriamas nedidėlėmis dozėmis, atpalaiduoja, ramina nervus, pakelia nuotaiką. Tuo pat metu “vyno dvasia” yra visų alkoholio sukeliamų blogybių pradžia. Svaigaluose esantis alkoholis  - didelis apgavikas.
Ir žmogaus, ir gyvūno organizme visada yra alkoholio. Įvarių tyrinėtųjų duomenimis, normalus alkoholio kiekis kraujyje yra 0,018 - 0,03 %. Dar nenustatyta, ar jis susidaro vykstant medžiagų apykaitai, ar dėl bakterijų sukelto rūgimo žarnyne. Normalus alkoholio kiekis kraujyje padidėja, kai organizmą ištinka deguonies badas. Atsiradęs organizme alkoholis nesukelia girtumo, neskatina piktnaudžiauti alkoholiu, neturi nieko bendra su alkoholizmo plitimu. Alkoholiniuose gėrimuose esantis etanolis gerai maišosi su vandeniu ir tirpsta riebaluose, todėl nesunkiai prasiskverbia pro biologines membranas. Kraujas etanolį pradeda įsisiurbti jau burnoje apie 20% jo įsiurbiama skrandyje, o kitas - plonojoje žarnoje. Taip alkoholis patenka į kraują, kuris išnešioja jį po visą organizmą.

Alkoholis yra nervų nuodai. Kadangi jis gerai tirpsta  riebaluose, o jų ypač daug smegenų audiniuose, tai smegenyse jo susitelkia gerokai daugiau negu kituose organuose.
Alkoholio poveikis smegenims beveik visada tiesiogiai priklauso nuo jo koncentracijos kraujyje. Truputėli kauštelėjęs (kai alkoholio kraujyje ne daugiau kaip 2% t. y. išgerta maždaug 100  mililitrų degtinės), žmogus atsipalaiduoja, aprimsta. Kai koncentracija kiek didesnė (3 - 5%), sumažėja smegenų centrų, reguliuojančio dėmesio ir savikontrolės procesus, aktyvumas. Prasideda stimuliuojantis alkoholio poveikis: gerėja nuotaika, žmogus darosi šnekesnis, perdėtai žvalus, pamažu nustoja kontroluoti savo veiksmus, nesugeba tinkamai vertinti to, kas vyksta. Truputį apgirtusiam atrodo, kad jo sugebėjimai didėja, kad jis gali veikti greitai ir tiksliai, aplinkiniai rodosi mielesni, įdomesni.

Daugelis mokslininkų yra ištyrę, kaip nedidelės alkoholio dozės veikia žmogų. Žinomas vokiečių psichiatras Ėmylis Krepelinas, 1886 - 1891 metais buvęs Tartu universiteto profesoriumi, nustatė, kad alkoholis, nors kiek ir spartina mąstymą, kartu mažina mąstymo prodyktyvumą. Nuo alkoholio prastėja mąstymo kokybė, daugėja klaidų. Alkoholis trukdo objektyviai vertinti savo sugebėjimus. Kuo svarbesnė smegenų funkcija, tuolabiau ji yra pažeidžiama alkoholio. 
Geriant vis daugiau, kai alkoholio koncentracija kraujyje padidėja iki 0,1 - 0,2 (200 ml degtinės), pasiekiamas vidutinis girtumo laipsnis. Galvos smegenų centrus pradeda dirginti chaotiškas jaudinimas, jie nesugeba kontroliuoti požievio zonos. Tada jau visai pagrystai galime kalbėti apie žemųjų inkstų atsipalaidavimą. Dingsta rūpesčiai ir abejonės. Pasigėręs būna linksmas ir nerūpestingas, elgiasi įžūliai - laisvai, nieko nesivaržydamas. Pakili nuotaika jį verčia garsiai kalbėti, dainuoti, rodyti savo jėgą ir vikrumą. Girtas nesupikdytas bus geraširdis, svetingas, kvies bičiuliautis. Bet jis gali tuoj paniurti, suirzti kurstyti vaidus. Pasitaiko ir kitokio girtumo. Kai kuriems žmonėms nuotaika nepakyla, o priešingai, krinta: juos apninka liūdesys, jie nori būti vieni, vengia žmonių. Yra tokių, kurie, visai ne alkoholikai tik atsitiktinai pasigėrę, mėgino net nusižudyti. Tai gali ištikti patyrusius galvos smegenų traumą, persirgusius smegenų arba jų dangalų uždegimus ir psichinius ligonius. Išgėrusį graužia sunkios mintys, jis prisimena išgyventas nelaimes, ligas, visą niekingą gyvenimą. Staiga  ima savęs gailauti, vekšlenti. Drąsus ir šaltakraujiškas žmogus be jokių regimų priežasčių gali pasidaryti bailus ir drovus. Kai kurie darosi tingūs, pasyvūs, vengia bendro pokalbio, išsisukdami žodeliais “taip” ir “ne”.
Kai girtumas stiprėja, psichika dar labiau pašlyja. Mąstymas darosi vis lėkštesnis. Girtas kartoja tas pačias mintis, mala tuos pačius žodžius. Jam nieko nereiškia imti šnekėti net su daiktais. Išgirdęs atsitiktinai ištartą žodį, jis daro išvadą, tarytum aplinkiniai jam linki blogą, darosi priekabus, lenda muštis. Pasitaiko impulsyvių poelgių. Girtas gali sau pakenkti ar net žūti, langą palaikęs durimi, upę - plentu.

Girtas daug dažniau linkęs lytiškai įsiaistrinti, pokalbius pakreipti į erotines temas. Sumažėjus savikritiškumui ir santūrumui, padaro anti-visuomeniškų poelgių ir nusikaltimų.
Vynas kartais vadinamas meilės gėrimu, kuris  audrina ir padeda suartėti. Iš tikrųjų, apsvaigus nuo alkoholio iš pradžių sujaudinami centrinėje nervų sistemoje esantys lytiniai centrai. Tačiau šis alkoholio poveikis būna ir atvirkštinis, nes etanolis, slopindamas galvos smegenų žievę, atpalaiduoja šiaip jau kontroliuojamus žemuosius žmogaus instinktus. Taigi alkoholis paverčia meilę kūnišku, šiurkščiu, beveik žvėrišku pojūčiu, praradusiu žmogaus estetinius komponentus. Atleisdamas etinius stabdžius, atimdamas iš žmogaus galimybę kontroliuoti savo poelgius, alkoholis stumia į atsitiktinius lytinius santykius.

Piktnaudžiavimas alkoholiu yra dažniausiai dėl seksualinių paskatų padarytų nusikaltimų priežastis. Dažniausiai dėl to kaltos pačios moterys, kai paveiktos alkoholiu praranda savikontrolę ir moteriškąją savigarbą.
Dažnas piktnaudžiavimo alkoholiu padarinys yra pakitusi lytinių organų veikla. Beveik visi alkoholikai pirmaisiais girtavimo metais ir pradinėje alkoholizmo stadijoje giriasi padidėjusiu lytiniu potraukiu ir potencija. Matyt dėl to, kad alkoholis sudirgina galvos smegenų hipotoliamiją.
Tačiau ilgainiui situacija keičiasi. Daugumos ligonių lytinis potraukis ir potencija silpnėja, o vidutinėje bei galutinėje alkoholizmo stadijoje gali visiškai išnykti.
Pagirių metu dažniausiai buvo užfiksuotas susilpnėjęs lytinis potraukis ir nepakankama varpos erekcija. Ligoniams, kurie ilgiau nei metus nevartojo alkoholio, daugiausia konstatuota nepakankama erekcija ir per ankstyvas spermos išsiliejimas.
Lytinio potraukio ir potencijos pakitimai dažnai vyksta banguotai. Iš pradžių jų atsiranda tik pagirių laikotarpiais ir po kurio laiko išnyksta, vėliau išlieka vis ilgiau ir ilgiau, kol galų gale išnyksta visai - žmogus tampa invalidu.

Alkoholiui ypač jautrūs vaikai ir sergantieji kepenų, skrandžio bei vidaus sekrecijų liaukų ligomis (išskyrus diabetą ir padidėjusią skydliaukės funkciją). Alkoholį lengviau pakelia  20 - 30 metų moterys negu tokio pat amžiaus vyrai. Vyresnių moterų atsparumas pradeda mažėti, o vyrų nekinta iki 50 metų.

Kaip alkoholis veikia psichiką, yra aprašę šimtai tyrinėtojų. O iš tikrųjų mums žinoma apie tai |dar per mažai, kaip ir apie tuos nervinių ląstelių pakitimus, dėl kurių apninka jau žinomi simptomai. Mat kol kas dar labai daug ko nežinome apie normalią psichikos veiklą ir emocijų chemizmą. Tik paskutiniais metais imta kalbėti apie psichikos problemas  remiantis fiziologija, anatomija, biochemija, biofizika ir matematika.
Smegenims reikia daugiau deguonies negu kitiems organams, o alkoholis lėtina kraujo tekėjimą ir stabdo deguonies patekimą į smegenis. Be to alkoholis žaloja smegenų kapiliarus. Girto smegenyse įvyksta daugybė nedidelių kraujosruvų, dar daugiau užanka kapiliarų dėl to smegenų ląstelės nepakankamai maitinamos, stokoja deguonies. Nervinių ląstelių deguonies badas reiškiasi sumažėjusiu dėmesiu,  galvos skausmais, bendru vangumu. Dėl šitokios nervinių ląstelių būsenos ir smegenų apnuodijimo žuvusiais nuo deguonies bado ląstelių skaidymosi produktais prasideda vadinamos pagirios.

Tyrinėtojai nuo seno domėjosi, kaip pirmą kartą susiduriama su alkoholiu. Yra nenuneigiamų įrodymų, kad alkoholio potraukį dažniausiai suformuoja vaiko ir paauglio aplinka. Jeigu vaikas auga šeimoje, kurioje vienas iš tėvų (dažniausiai tėvas) serga pradine alkoholizmo stadija, bet dar nėra praradęs įtakos ir autoriteto, tai labai tikėtina, kad vaikas įgis polinkį į alkoholį. Jis anksti pradės ragauti alkoholinius gėrimus ir netrukus gali tapti alkoholiku.

Anglų mokslininkai S. Aleksanderis ir I. Kempbelas 1966 metais paskelbė 1410 nepilnamamečių tyrinėjimų duomenis. Paaiškėjo, kad iš tų, kurių tėvai smerkia girtavimą ir kurių draugai negeria, alkoholį vartoja tik 12%. Bet jeigu tėvai neprieštarauja, kad būtų geriamas alkoholis, ir du artimiausi paauglio draugai kartkartėmis išgeria, minėtas rodiklis didesnis 7,4 karto - 89%. Šie tyrinėjimai parodė dar vieną patraukiantį dėmesį faktą: po kartą per savaitę išgeria 8% tokių paauglių, kurie nekilnoja taurelių kartu su tėvais arba bičiuliais, ir 43% tokių, kurie dažni tėvo ir motinos arba draugužių išgertuvių kompanionai. Sunku surasti akivaizdesnį pavyzdį, kaip aplinka veikia vaiką.
Svaigalų mėgėjai ir alkoholikai neatsiranda nežinia iš kur.  Visi jie kažkada išgėrė savo pirmąją taurelę. Ypač liūdna, jeigu ją dar vaikystėje bus įpylę tėvas arba motina. Pirmas lašas nekartą buvo pradžia tos nesuvaldomos slenkstėtos upės, kurioje taip lengva pražūti. Kuo ilgiau sugebėsime palaikyti vaikų abejingumą ar priešiškumą alkoholiui, tuo geriau jų sveikatai ir ateičiai.
Psichiatras Ė. Krepelinas teigė, kad alkoholikais daugiausia tampa tie, kurie pradeda išgėrinėti būdami jaunesni nei 20 metų. Ši nuomonė nepaneigta iki šiol. Įvairiose šalyse atlikti tyrimai patvirtino - kuo jaunesnis žmogus įninka į vyną ir degtinę, tuo jų poveikis žalingesnis. Šią išvadą paremia ir statistiniai duomenys, pateikti 1971 metais išleistoje A. Potnovo ir I. Piatnickojos knygoje “Alkoholizmo klinika”. Apie 80% alkoholikų, besigydančių psichoneurologijos dispanseryje arba klinikoje, pradėjo vartoti alkoholį iki 20 metų amžiaus,  16 - 18% - 20 - 25 metų ir 1,5 - 3,7% - 26 - 30 metų. Visai menkas procentas ligonių pradėjo vartoti alokoholį senesnio amžiaus.
Kaip reikėtų suprasti apibrėžimą “alkoholio vartojimo pradžia”? Žinoma, tai ne pirmutinė vaikystėje išgerta taurelė. Po to gali praeiti ne vieneri metai, kol bus “išlenkta” antroji. Kai kalbama apie alkoholio vartojimo pradžią, turima galvoje daugiau ar mažiau sistemingo girtavimo pradžia. Sunku čia nubrėžti ribą, tik viena aišku - kuo atlaidesnis vaiko požiūris į alkoholio vartojimą, tuo lengviau jis nusprūsta į nuolatinio girtavimo liūną. Dar paauglystėje jį užvaldo įprotis, kuris gali pražudyti.
Tyrinėtojai ieškodami alkoholikų vaikystėje aplinkybių, kurios paauglystės arba brandos amžiuje galėjo paskatinti šios sunkios negalios eigą, labai daug dėmesio skyrė tam, kaip buvo ugdoma ligonio asmenybė. Papročiai ir aplinka ne tik formuoja augančio individo pažiūrą į alkoholinius gėrimus, bet neišvengiamai veikia ir jo asmenybę. Antra vertus, nuo asmenybės bruožų priklauso, kiek individas linkęs į alkoholį.   

Dėl  šito būtų galima ir ginčytis, tačiau dauguma alkoholizmo problemų tyrinėtojų tvirtina, kad iki susirgimo alkoholikai patiria įvairiausių asmenybės pokyčių, kurių šaknys siekia kūdikystę. Būsimo alkoholiko asmenybei būdingas nepilnavertiškumas, nepakankamas socialinis prisitaikymas, nesugebėjimas bendrauti su kitais žmonėmis. Asmenybės nepilnavertiškumo priežastis - neteisingas   auklėjimas. Netikęs auklėjimas, t. y. perdėtas griežtumas arba besaikis lepinimas, palieka pėdsaką visam gyvenimui. Ir vienu, ir kitu atveju ugdomas neprisitaikiusios asmenybės, labai linkusios į vidinius ir išorinius konfliktus, kuriems spręsti reikia didžiausių pastangų.

 Besaikis lepinimas galbūt net blogiau už perdėtą griežtumą, rašo Portnovas. Paauglys su išugdytu vartotojo charakteriu, pretenzinga asmenybė nuolatos reikalauja, kad būtų tenkinamos visos ambicijos, bet realybė trukdo. Paauglys niršta, jį užvaldo vidinis protestas. Jis norėtų, kad nebūtų jokių kliūčių jo troškimams, nors ir jaučia savo vidinius trūkumus. Priklausomo ir nepilnavertiškumo jausmas gali išsilieti visokeriopais nukrypimais nuo elgesio normų, bet dažniausiai kokiu nors nesaikingumu, pavyzdžiui, besaikiu alkoholio vartojimu. (Žinoma, be alkoholizmo, pasitaiko ir kitokių narkomanijos formų, sekso, apsirijimo ir net plepumo!). Alkoholis šitokioje situacijoje nuramina ir patenkina sukilusias aistras. Matyt, yra teisus  žinomas narkologas R. Naitas, tvirtindamas, jog alkoholio potraukis - tai simptominis mėginimas išspręsti emocinį konfliktą. Be abejonės, iš anksto turėtų būti aišku, kad šis mėginimas nepavyks.
Yra dar vienas labai svarbus nepilnamečių girtavimo bruožas. Vaikai 20 kartų jautresni nuodų poveikiui negu suaugusieji. Alkoholis vaikams ypač pavojingas, daugiausia dėl jauname organizme nepakankamai išlavėjusios sistemos, kuri padaro nekenksmingas nuodingąsias medžiagas, ir palyginti didelio vandens kiekio. Medicinos literatūroje galima rasti daugybę pavyzdžių, kai menkiausia alkoholio doze vaikai yra labai sunkiai apsinuodiję. Žindomam kūdikiui net spirito kompresas gali būti pavojingas gyvybei. Šie faktai visus tėvus turėtų padaryti atsargesnius. Vaikams vartoti alkoholį pavojinga ne vien dėl ne tiesioginių nepageidaujamų padarinių, bet ir dėl galimybės dvasiškai ir fiziškai sužaloti sveikatą.

Nenumaldomas troškimas išgerti yra vienas pirmųjų alkoholizmo požymių. Alkoholio potraukis formuojasi ir plėtojasi pamažu. Jo intensyvumas priklauso nuo ligos sunkumo. Iš pradžių alkoholikas dar gali šiaip taip kovoti su savo aistra, kurį laiką apseiti be degtinės. Ligai progresuojant, atsisakyti alkoholio vis sunkiau ir sunkiau. Visos alkoholiko mintys  nuolatos sutelktos į degtinę, jos įkyriai persekioja ir namie, ir darbe. Jis visą laiką svarsto, kur ir kaip galėtų vėl išgerti. Degtinės vizijos nepaleidžia alkoholiko net miegančio. Alkoholio potraukis panašus į stiprų badą arba troškulį - žmogus pasirengęs bet kam, kad tik jį patenkintų. Prieš jį nublanksta visi kiti interesai, rūpesčiai, troškimai, siekiai, šeima, darbas ir t. t. Alkoholio potraukis verčia atsisakyti valgio, kad tik liktų pinigų išgerti. Apimtas šio potraukio žmogus išparduoda viską, ką tik galima parduoti, nuskursta.
Antras ankstyvasis alkoholizmo požymis yra savikontrolės praradimas. Alkoholikas neįstengia įvertinti, kiek, kur ir kada geria. Sveikas žmogus žino, kokią alkoholio dozę jis gali sau leisti, o alkoholikas geria tol kol pasigeria. Alkoholikas gerdamas nesugeba savęs kontroliuoti, negali susilaikyti. Jis praranda saiko jausmą. Pradinėje ligos stadijoje kai kuriems alkoholikams lengviau susilaikyti visai negėrus, negu, pradėjus gerti, neprarasti saiko. Pagal alkoholio kiekį, kuris nuslopina savikontrolę, galima kalbėti apie ligos sunkumą. Iš pradžių savikontrolė prarandama tik išgėrus puslitrį degtinės, o vėliau jau pakanka ir keleto taurelių.

Trečias alkoholizmo požymis yra pakitęs pakantumas, arba tolerancija. Ligos pradžioje pakantumas didėja. Žmogus, įpratęs girtauti, pakelia didesnis alkoholio dozes negu retai išgeriantis. Didėjant pakantumui, silpnėja vėmimo refleksas. Kaip žinoma, vėmimas yra apsauginis organizmo refleksas, kylantis apsinuodijus dideliu alkoholio kiekiu. Labai retai pasitaiko žmonių, kurie į per didelę alkoholio dozę iš viso nereaguotų vėmimu. Tai rodo, jog to individo silpnas vėmimo refleksas arba nepakankama apsauginė reakcija. Retkarčiais vėmimo reflekso neturėjimas gali būti individo nepaprasto pakantumo išraiška. Alkoholio pakantumas nedidėja be galo. Vieną gražią dieną alkoholikas pasiekia savo lubas. Po to jis gali gerti keletą metų, ir pakantumas nesikeičia. Ilgą laiką nuolatos perkraunamas mechanizmas galų gale nebeveikia, ir pakantumas pradeda palengva mažėti. Jis gali pasidaryti silpnesnis net už pradinį fiziologinį (normalųjį). Ne veltui sakoma, kad senas girtuoklis pasigeria nuo šaukšto vyno.

Alkoholizmo gydymas - ilgas procesas, reikalaujantis iš gydytojo ir ligonio artimųjų didelės įtampos. Gydantis narkologas kiekvienu atveju atsižvelgia į ligos stadiją, individualias ligonio savybes, jo socialinę būklę, gyvenimo bei darbo sąlygas ir daug kitų veiksnių. Alkoholikas gydomas keliais etapais, kurių kiekvienas turi savo svarbiausią uždavinį.
Pirmuoju gydymo etapu daugiausia dėmesio skiriama atsiradusiam dėl lėtinio nuodijimosi alkoholiu ligos paūmėjimui ir patologinei būsenai šalinti. Skiriamas rėžimas ir dieta, kurie kompensuoja baltymų bei vitaminų trūkumą, atkuria kepenų funkciją neutralizuoja organizme nuodus. Ligoniai gauna daug vitaminų, kurie pagerina medžiagų apykaitą, ypač oksidacijos procesus nervų audiniuose ir inkstuose.

Pašalinus lėtinio apsinuodijimo alkoholiu reiškinius, pradedamas antrasis gydimo etapas - aktyvusis antialkoholinis gydymas. Aktyvaus gydymo metodo uždavinys - sukelti ligonio šlykštėjimąsi alkoholiu. Ligoniui kartu su alkoholiu duodami preparatai, sukeliantys šleikštulį ir vėmimą (apomorfinas, emetinas, vėmimo milteliai ir t. t.). Gydymo metu susiformuoja neigiamas sąlyginis refleksas svaigalams: jų kvapas ir skonis pykina, verčia vemti.
Trečiasis gydymo etapas yra daugiausiai palaikomasis, o tiksliau - antirecidyvinis ir trunka keletą metų. Tuo laikotarpiu įvairūs gydymo kursai prireikus pakartojami.
Alkoholizmas - lėtinė liga, jai būdingos remisijos, t. y. ligos reiškinių susilpnėjimas arba išnykimas. Alkoholizmo remisija yra tam tikra organizmo pusiausvyros būklė, kuri iš esmės skiriasi nuo būklės prieš susergant. Žmogus laikomas sveiku (žinoma, jeigu piktnaudžiaudamas alkoholiu dar nepasidarė invalidu), tačiau vienas gurkšnis svaigalų gali sutrikdyti gydymu pasiektą organizmo pusiausvyrą ir vėl užplieksti ligą.
Alkoholizmas ypatingas tuo, kad ligos baigtis labai priklauso nuo paties ligonio noro pasitaisyti. Jeigu jis pats nesigrums su savo nelaime, tai vargu ar medicina pajėgs jį apginti nuo ligos recidyvo.Ypač svarbi ta socialinė mikroaplinka, į kurią patenka gydytas nuo alkoholizmo ligonis. 
Taigi yra tik vienintelė galimybė pasiekti stabilių gydymo rezultatų - visiškai atsisakyti alkoholio.

P. S.  Norėčiau, kad perskaitę šį straipsnį jūs suprastumėte, kokį poveikį gali sukelti alkoholis. Pirmiausia alkoholis pradeda jus naikinti iš vidaus, vėliau  jūs pamatysite, kad artimiausi žmonės pradės šalintis jūsų. Kokia žmona ar vyras, brolis ar sesuo, tėvai ar draugai norės turėti sau artimą žmogų kuris linkęs į alkoholį? Šeimoje nuo girtuokliavimo labiausiai   kenčia vaikai. Pagalvokime, kaip skaudu girdėti jūsų vaikui: “tavo tėvas (motina) alkoholikas(ė). Todėl prieš pakeldami taurelę pagalvokite ar jūs esate atsparus alkoholiui?



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Etiketės